Neištirta garsios rusų žurnalistės Anos Politkovskajos byla atgulė amžino atilsio prokuratūros stalčiuose, kai praėjusį mėnesį Maskvos apygardos karo teismas išteisino jos nužudymu kaltintus asmenis.

Tačiau ryškios asmenybės pažįstami, draugai ir kolegos pasiryžę tęsti žurnalistės misiją ir neleisti jos žygdarbiams nukeliauti užmarštin. Nyderlanduose gyvenanti režisierė Maša Novikova šią savaitę Vilniuje pristatė savo dokumentinį filmą "Ana – septyneri metai fronte", kuriame atskleidžiami Rusijos nusikaltimai Čečėnijoje, Beslane ir Maskvos teatre "Nord Ost".

Interviu dienraščiui režisierė pasakojo apie savo pažintį su visame pasaulyje pripažinimą pelniusia žurnaliste, jos vienatvės jausmą ir Rusijos valdžios karą prieš savo tautą.

– Kai žmogus palieka šį pasaulį, draugų ir artimųjų atmintyje lieka viena arba kelios ryškiausios akimirkos, išgyventos kartu. Koks jūsų ryškiausias prisiminimas apie A.Politkovskają?

– Man atmintyje giliai įstrigo atvejis, kai kartą "Novaja gazeta" redakcijoje mes susėdome pabendrauti be jokių kamerų ir diktofonų. Tai buvo pokalbis apie vienatvę. Apie tai, kad Rusijoje stodamas ginti žmogaus teisių ir priešindamasis valdžiai tu pasmerki save vienatvei.

Rusijoje vengiama šios temos. Kažkas iš aukštesnių Europos politikų netgi pasakė, kad Vladimiras Putinas nemėgsta kalbėti apie žmogaus teises, todėl kai jis atvažiuos, nelieskime šios temos. Paprasti žmonės Rusijoje irgi nemėgsta kalbėti apie žmogaus teises, Kremliuje klestinčią korupciją. Todėl kai pradedi domėtis šiomis problemomis, apie jas rašyti, aplink tave susidaro vakuumas. Žmonės nenori su tavimi bendrauti.

– Kodėl taip yra? Žmonės yra abejingi, ciniški ar tiesiog bijo?

– Taip, ir abejingi, ir cinikai, ir bailiai. Dar pridėčiau bukumą ir žiaurumą. Deja, šie baisiausi žmogaus bruožai būdingi nemažai daliai Rusijos gyventojų. Jeigu nesikiši – tavęs nelies. Toks požiūris vyrauja šioje šalyje. Aišku, ne visi rusai yra tokie, kitaip į gimtinę niekada daugiau nebevažiuočiau ir apie ją filmų nekurčiau.

– Iš senų interviu ištraukų aiškiai matyti, kad A.Politkovskaja pati išgyveno režimo aukų skausmą...

– Taip, kitaip ir negalėjo būti. Paskutinių septynerių metų darbas buvo visas jos gyvenimas. Ji nuolat važinėjo, bendravo su žmonėmis, rašė. Kiekvieną savaitę rašė mažiausiai po straipsnį. Ir tai nebuvo paprasti rašinėliai. Ji pati išgyveno žmonių skausmą ir jį perteikė straipsniuose.

– Jūsų pavadinote filmą "Ana – septyneri metai fronte". Ką tai reiškia?

– Fronto linija egzistuoja visuomet. Ana septynerius metus gyveno taip, kad kiekvieną akimirką galėjo būti nužudyta, nunuodyta, paimta į nelaisvę, pasmerkta ir jai galėjo būti prispjaudytą į sielą. Yra toks liaudies prietaras, kad karys kare neišgyvena daugiau septynerių metų. Ana fronto linijoje išbuvo būtent septynerius metus.

– Kokiame kare ir su kuo kariavo A.Politkovskaja? Jūsų filme nuskambėjo frazė, kad tai ne Rusijos ir Čečėnijos konfliktas, o valdžios kova prieš liaudį...

– Būtent taip ir yra. Juk Čečėnijoje trečdalis gyventojų buvo rusai, ir juos lygiai taip pat bombardavo ir naikino. Kaip ir pačius čečėnus, kurie buvo ir yra Rusijos piliečiai. Pažiūrėkime į Pietų Osetiją – šio krašto gyventojams irgi buvo išduoti rusiški pasai, ir įsiveržus Gruzijai Maskva tarė: mes ginsime savo piliečius. Apie kokius standartus čia galima kalbėti?

– A.Politkovskajai nepavyko įveikti režimo. Koks jos indėlis šioje kovoje?

– Ana tapo stipriu simboliu jaunajai kartai, opozicinėms jėgoms. Ją ir šiandien dažnai cituoja, nes ji rašė apie neginčijamas bendražmogiškas vertybes. Kare tu gali palaikyti vieną ar kitą pusę, bet kai vykdoma didžiulė neteisybė, padorus žmogus gali užimti tik vieną poziciją – priešintis neteisybei. Niekur nėra įstatymų, kurie leistų kankinti, naikinti ir tyčiotis iš taikių gyventojų. Būtent tai ir vyko Čečėnijoje.

– Ar A.Politkovskajos kolegos tęsia jos misiją?

– Taip, "Novaja gazeta" lieka bene vieninteliu nepriklausomu laikraščiu Rusijoje, nors jo finansinė padėtis labai prasta. Yra gerų žurnalistų, kurie toliau gvildena temas, kuriomis rašė A.Politkovskaja. Bet ji buvo ne tik žurnalistė, o dar ir deputatė. Pas ją žmonės ateidavo žinodami, kad bus išklausyti ir sulauks pagalbos. Todėl jai išėjus atsirado tuščia niša ryškiai asmenybei.

– Jūsų filme rodoma ištrauka, kur A.Politkovskaja ragina neleisti režimui įvykdyti operacijos "Įpėdinis". Vis dėlto ji buvo įvykdyta. Kaip jūs manote, ką A.Politkovskaja pasakytų šiandien, jeigu būtų gyva?

– Labai sunkus klausimas. Manau, ji pasakytų taip: jeigu gali nedaryti to – nedaryk. 2008 m. spalį į "Novaja gazeta" atėjo dirbti jauna mergina Anastasija Baburova, Žurnalistikos fakulteto penkto kurso studentė. Ji irgi buvo užsidegusi, tvirtų įsitikinimų, labai žavėjosi A.Politkovskaja. Po pusės metų ją nužudė Maskvos centre su advokatu Stanislavu Markelovu. Kaip po šitokių dalykų gali iš jaunų rusų žurnalistų reikalauti tęsti A.Politkovskajos misiją? Juk negali versti savo vaikų šitaip rizikuoti.

Jeigu gali be to gyventi – gyvenk. O jeigu neteisybė verčia springti, pradeda smaugti, tuomet turi prisiimti visą riziką. Ne visi žmonės sugeba būti didvyriai, ir dėl to jų smerkti nederėtų.

---

A.Politkovskajos dosjė

Ana Politkovskaja – žymi Rusijos žurnalistė ir kovotoja už žmogaus teises. Nuo 1999 m. dirbo laikraštyje "Novaja Gazeta", už straipsnius apie Čečėnijos konfliktą ir valdžios korupciją gavo daug apdovanojimų. 2006 m. spalio 7 d. keturiais šūviais iš pistoleto buvo nužudyta prie savo namų. Jos žmogžudyste apkaltintus asmenis prisiekusiųjų kolegija 2009 m. vasario 19 d. išteisino.