Juodojo žemyno dalybos

Besibaigiant 1884 m. rudeniui, Berlyne prasidėjo speciali konferencija (1884 m. lapkričio 15 d.–1885 m. vasario 26 d.), kurioje Vokietija, Didžioji Britanija, Ispanija, Prancūzija, Italija ir Portugalija kartu su Leopoldu II (atstovavusiu ne tiek Belgijai, kiek sau pačiam) išsidalino Juodąjį žemyną įtakos zonomis, o kiek vėliau dar tais pačiais 1885 m. miestą ir pasaulį pasiekė žinia apie naujos „suverenios“ Laisvosios Kongo Valstybės atsiradimą.

Šis „tvarinys“ teisiškai nebuvo Belgijos kolonija, tačiau susisiejo su ja per Leopoldo II asmenį, kuris pats, kaip tikima, niekada nesilankė savo afrikietiškoje kolektyvinėje užjūrio „sodyboje“.

Naujajai valstybei valdyti jis paskyrė pareigūnus bei patikėtinius, o jos vėliava, kaip teigia kai kurie pagiežingi linksmuoliai, buvusi labai panaši į dabartinę Europos Sąjungos vėliavą.

Nors žvaigždžių būta žymiai mažiau nei ES heraldinėje simbolikoje, tačiau geltonos ir mėlynos atspalviai buvę labai panašūs.

Proteguodamas savo naujos „afrikietiškos“ valstybės idėją, Leopoldas dažnai kalbėdavo apie kovą su vergove bei civilizacijos atnešimą į laukinį ir atsilikusį kraštą, tačiau teisingumo dėlei reikia pasakyti, kad tenykščiai žmonės belgų monarchui menkai terūpėjo.

Vienintelis jam ramybės nedavęs dalykas (bent kalbant apie Afrikos reikalus) buvo pinigai, todėl visas Leopoldo II dėmesys buvo sutelktas į pajamas ir pelną nešančias gamtos gėrybes (tokias kaip dramblio kaulas ir kaučiukas).

Tais laikais Konge už kaučiuko kvotų neįvykdymą vietinis žmogus galėdavo sulaukti mirties, tad netrukus naujoje Leopoldo karalystėje prasidėjo baisūs dalykai (ginkluotas smurtas, badas, ligos ir t. t.).

Egzotika: Afrikoje europiečius itin domino dramblio kaulas, varis bei pigi darbo jėga. Gyvų dramblių gabenimas iš Juodojo žemyno į Europą laivais pavaizduotas ir dokumentiniame filme „Garso takelis valstybės perversmui“. Scanpix nuotr.

Pabudo krikščioniška empatija?

Slenkant mėnesiams, platesnio akiračio baltųjų europiečių ausys vis dažniau išgirsdavo apie Centrinėje Afrikoje vykstančias baisybes, o 1904 m. miestą ir pasaulį pasiekė Didžiosios Britanijos valdžios palaimintas vadinamasis Rogerio Davido Casemento (1864–1916) raportas, kuriame kalbėta apie vietinių Kongo gyventojų žudynes ir kitą žiaurų elgesį su tenykščiais žmonėmis (už kuriuos buvo atsakingi Leopoldo II režimui pavaldūs asmenys).

1908 m. lapkričio 15 d., likus kiek daugiau nei metams iki monarcho mirties (1909 m. gruodžio 17 d.), Belgijos valdžia oficialiai atėmė dabartines KDR žemes iš savo karaliaus.

Neatmestina, kad krikščioniška dalies baltųjų empatija juodaodžių atžvilgiu suvaidino itin svarbų vaidmenį konfiskuojant Kongą iš Leopoldo, tačiau nereikėtų užmiršti, kad veikiausiai Belgijos politikai ir su jais susiję verslininkai taip pat norėjo atsiriekti savąją liūto dalį.

Kongo žemės dar turėjo ką pasiūlyti pragmatikams, o milžiniška privačia Leopoldo II verslo įmone tapęs kraštas ristis į prarają ėmė dar ir todėl, kad pasaulyje tobulėjant technologijoms augo kaučiuko paklausa bei pasiūla.

Kitaip tariant, feodaliniais baudžiavos principais valdoma privati belgų monarcho „bendrovė“ paprasčiausiai ėmė prarasti savo potencialą ir nebeatlaikyti konkurencijos.

Tais laikais Konge už kaučiuko kvotų neįvykdymą vietinis žmogus galėdavo sulaukti mirties, tad netrukus naujoje Leopoldo karalystėje prasidėjo baisūs dalykai.

Atėmus Kongo Demokratinės Valstybės žemes iš Leopoldo, Belgijos valdžia tenykščiams gyventojams skyrė šiek tiek daugiau dėmesio nei jų monarchas.

Pirmoje XX amžiaus pusėje į kraštą vis labiau ėmėsi skverbtis modernioji civilizacija (bent jau technine prasme), tačiau baltųjų atvykėlių ir vietinių juodaodžių padėtis anaiptol nebuvo lygiavertė, o ekonominis krašto „išgręžimas“ vis dar buvo pagrindinis kolonistų prioritetas.

Formuojasi vietos politikai

Po Antrojo pasaulinio karo (1939–1945) kolonijinė valdžia ėmė nepalyginamai daugiau dėmesio skirti vietiniams gyventojams (ypač jų lavinimui, per kurį buvo diegiama krikščioniška pasaulėžiūra bei vakarietiškas gyvenimo būdas), tad netrukus juodaodžių gretose atsirado naujas „išsivysčiusiųjų“ (pranc. evolue) sluoksnis.

Plačiąja prasme šiuo žodžiu buvo įvardinami juodaodžiai, stipriai paveikti baltųjų civilizacijos, tačiau Belgijos Konge ši „išsivysčiusiojo“ etiketė dažniausiai būdavo prilipdoma juodaodžiam žmogui, kuris gerai kalbėjo prancūziškai, išpažino krikščionių tikėjimą, turėjo šiokį tokį „rimtesnį“ nei pradinis išsilavinimą ir iš esmės buvo priskirtinas vadinamajam viduriniam luomui, t. y., marksistų žargonu tariant, buržuazijai.

Iš pradžių bandyta šią socialinę grupę vystyti kaip tam tikrą smulkių privilegijų turinčią, nuo „juodųjų masių“ atskirtą socialinę grupę, tačiau šis eksperimentas nepateisino lūkesčių ir nemažai „išsivysčiusių“ juodųjų ėmė vis labiau įsitraukti į politinę veiklą bei galvoti apie atsiskyrimą nuo Belgijos.

Taip atsirado Bakongo aljansas (pranc. „Alliance des Bakongo“), vadovaujamas Josepho Kasa-Vubu (1915–1969), kurio ideologinis pamatinis akmuo buvo priešiškumas kolonijinei valdžiai, už pozityvių ryšių su Belgija išlaikymą agituojanti Katangos genčių asociacijų konfederacija (pranc. „Confederation des associations tribales du Katanga“), siejama su Moïse Kapenda Tshombe (1919–1969) ir Godefroidu Munongo Mwenda M’Siri (1925–1992), taip pat už atsiskyrimą nuo Belgijos pasisakanti Katangos Balubos generalinė asociacija (pranc. „Association Generale des Baluba du Katanga“), vadovaujama Jasono Sendwe (1917–1964).