Iškilo nauja žvaigždė

1958 m. spalį visoje šioje frakcijų ir partijų maišalynėje apsireiškė dar viena ambicinga (gal net pati ambicingiausia) politinė jėga, praminta „Nacionaliniu kongoliečių judėjimu“ (pranc. „Mouvement national Congolais“), kurioje ryškiausiai švietė Patrice‘o Emery Lumumbos (1925–1961) žvaigždė.

Svarbu yra atkreipti dėmesį, kad šios partijos vėliava taip pat priminė dabartinę ES vėliavą (žvaigždžių čia taip pat mažiau nei ES simbolyje, nors ir daugiau nei Leopoldo II valstybės vėliavoje).

Spėjama, kad P. E. Lumumba galėjo gimti 1925 m. liepos 2 d. vietovėje, pramintoje Onaluja, vietinio, į katalikybę atsivertusio ūkininko ir jo žmonos šeimoje (iš pradžių jo tėvai davė jam Isaïe Tasumbu Tawosa vardą).

Jis lankė kelias ugdymo įstaigas ir įgijo gana aktyvaus ir garsiai besireiškiančio jaunuolio reputaciją.

Šiuo metu manoma, kad per savo gyvenimą jis spėjo padirbėti alaus pardavėju, paštininku (pasakojama, kad jam buvę pateikti kaltinimai dėl pašto pinigų vogimo), taip pat jis kalbėjęs keliomis kalbomis (įskaitant ir prancūzų), bandęs kurti poeziją.

Dar kai kas tvirtina, kad jis buvo vedęs tris kartus ir su viena žmonų susilaukęs sūnaus Francoiso (1951).

1958 m. gruodį P. E. Lumumba atstovavo savo kraštą ir partiją vadinamojoje Visų Afrikos Tautų konferencijoje, vykusioje Ganoje, tačiau netrukus pati P. E. Lumumbos partija suskilo į dvi skirtingas frakcijas.

Pirmoji buvo siejama su P. E. Lumumba, antroji – su Albertu Kalonji (1929–2015).

Įrodymai: šioje nuotraukoje, kuri buvo panaudota ir filme „Garso takelis valstybės perversmui“, užfiksuota grupė pulkininko J. D. Mobutu pajėgų kareivių, kurie po suėmimo 1961 m. gruodžio 3 d. grubiai elgiasi su buvusiu Kongo premjeru P. E. Lumumba (viduryje baltais marškiniais). Scanpix nuotr.

Inteligentiškasis Kongo premjeras

Po 1959 m. sausį Leopoldvilyje (dabartinė Kinšasa) ir 1959 m. spalį Stenlivilyje (dabartinis Kisanganis) kilusių riaušių, per kurias žuvo kelios dešimtys žmonių, nepriklausomybės nuo Belgijos siekimo idėja vis labiau plito ir „paprastų“ kongiečių gretose, o už atsiskyrimą, afrikietišką nacionalizmą ir unitarinį valdymą agituojanti P. E. Lumumbos frakcija darėsi vis populiaresnė tarp tenykščių masių.

1960 m. žiemą (sausį–vasarį) ir tų pačių metų pavasarį (balandį–gegužę) Belgijos bei Kongo politiniai veikėjai surengė specialią dviejų dalių konferenciją Briuselyje kolonijos ateities klausimui išspręsti.

Jos metu buvo nutarta, kad 1960 m. gegužės 22 d. turėtų įvykti pirmieji nacionaliniai rinkimai Konge, o nuo tų pačių metų birželio 30 d. belgų kolonija privalanti tapti nepriklausoma suverenia valstybe.

Pasibaigus rinkimams paaiškėjo, kad formaliu jų nugalėtoju tapo Nacionalinis kongoliečių judėjimas, tad galiausiai buvo nuspręsta, kad pirmuoju naujosios valstybės ministru pirmininku turėtų tapti ne kas kitas, o būtent P. E. Lumumba.

J. Kasa-Vubu tada teko tenkintis kitu valstybės prezidento postu (jo partija liko trečia).

Negandos po Nepriklausomybės

Atrodė, kad nuo dabar (1960 m. vasaros) šio krašto žmonės bus patys sau ponai ir tvarkysis protėvių krašte, kaip savame kieme, tačiau naująją valstybę sudėtingos negandos vėl užklupo praėjus vos kelioms dienoms nuo Nepriklausomybės paskelbimo.

Naujoji valstybė buvo didelė, turtinga, etniškai marga ir beveik neturėjo kvalifikuotų žemesniųjų bei vidutinių funkcionierių, galinčių įgyvendinti aukštesnių instancijų nutarimus.

Iš pradžių palaikai buvę suversti į kapą, tačiau vėliau buvo nuspręsta kūnus iškasti, supjaustyti ir ištirpdyti sieros rūgštyje.

Svarbiuose biurokratiniuose postuose vis dar liko daug baltųjų, o ir užjūrio „plėšrūnų“ susidomėjimas Kongo kraštu niekur nedingo.

Seniau europiečius ir amerikiečius šiose kraštuose domino varis, dramblio kaulas, kaučiukas ir vergai, o dabar, atsiradus branduoliniams ginklams ir vystantis kitoms „atominėms“ technologijoms, KDR ėmė traukti pašaliečius dėl cheminio periodinės lentelės elemento, žymimo raide U.

Mūsų dienomis KDR nėra didžiausia pasaulyje urano tiekėja, tačiau XX a. viduryje šiam kraštui priklausė vieni turtingiausių tuo metu atrastų šio metalo telkinių.

1960 m. liepos 5 d. juodieji kariai Leopoldvilyje ir šiuo metu Mbanza-Ngungu vardu vadinamoje vietoje sukilo prieš baltuosius karininkus, o dar po kelių dienų, Katanga, viena turtingiausių naujosios valstybės provincijų, pareiškė atsiskirianti nuo KDR.

Paskelbta, kad šis regionas yra savarankiška ir nepriklausoma valstybė, o jos ryškiausiai matomam politikui M. K. Tshombei atiteko naujojo valstybinio darinio prezidento vaidmuo.

Slenkant dienoms, naujojoje KDR vis labiau įsitvirtino anarchija ir jau 1960 m. rugpjūtį nepriklausoma valstybe pasiskelbė dar viena turtinga, vadinamoji Kasajaus provincija.

Šis regionas pasivadino Pietų Kasajumi, o buvęs P. E. Lumumbos bendražygis A. Kalonji buvo „išrinktas“ naujosios valstybės monarchu.

Pagerbimas: per laidotuvių ceremoniją garbės sargybiniai stovi prie karsto, kuriame – tik P. E.  Lumumbos dantis, visa tai, kas liko iš nužudyto Kongo nepriklausomybės didvyrio palaikų. Dantį Belgijos vyriausybė grąžino P. E. Lumumbos šeimai 2022 m. birželio 30 d. Scanpix nuotr.

Kankinys ir didvyris

Politinė P. E. Lumumbos ir J. Kasa-Vubu partnerystė vis labiau aižėjo, o pasinaudodama pretekstu apsaugoti savo piliečius, Belgijos valdžia dar tų pačių metų liepą į buvusią koloniją nusiuntė karines pajėgas.

1960 m. liepos 14 d. Jungtinių Tautų Organizacija (JTO) priėmė saugumo tarybos rezoliuciją Nr. 143, raginančią Belgiją išvesti savo pajėgas ir perleisti šios problemos sprendimą JTO.

Teigiama, kad P. E. Lumumba palankiai įvertino JTO įsitraukimą, tačiau šios organizacijos taikdariai nepateisino jo lūkesčių.

Jie užsiėmė labiau teisėtvarkos palaikymu ir nepadarė nieko, kad padėtų jam pažaboti atsiskyrusias turtingas provincijas, tad netrukus P. E. Lumumba kreipėsi pagalbos į Sovietų Sąjungą ir ši džiaugsmingai sutiko padėti (dar sklando gandai, kad prieš tai P. E. Lumumba kreipęsis į JAV valdžią, tačiau ši nesutikusi jo paremti).

1960 m. rugsėjo 5 d. J. Kasa-Vubu viešai (per radiją) paskelbė atleidžiąs P. E. Lumumbą ir dalį jo ministrų iš valdžios, mat šie leidę įsitraukti į Kongo reikalus sovietams.

Anot J. Kasa-Vubu, jie (atleistieji politiniai veikėjai) taip pat turėtų prisiimti atsakomybę dėl Pietų Kasajuje vykusių žudynių, per kurias valdžiai lojalios pajėgos esą nužudė Lubos genčiai priklausiusius žmones.

Praėjus dar kelioms dienoms (rugsėjo 14 d.), nemenką įtaką turėjęs, bet užkulisiuose visą šį laiką tūnojęs karininkas Josephas-Desire Mobutu (1930–1997) paskelbė apie valstybės perversmą bei naujos „profesionalų vyriausybės“ įkūrimą.

Pasakojama, kad P. E. Lumumba buvęs suimtas, kalintas namų arešto sąlygomis ir vėliau bandęs pabėgti.

Jis tikėjęsis galįs įsitvirtinti  atokesnėse vietovėse ir sutelkti savo šalininkus, tačiau naujajam režimui ištikimi asmenys jį pagavę.

Teigiama, kad jis ir dar du jo bendražygiai buvo gabenami iš vietovės į vietovę, kankinami, žeminami, o galiausiai 1961 m. sausio 17 d. Katangoje visiems trims buvusi įvykdyta mirties bausmė sušaudant.

Iš pradžių palaikai buvę suversti į kapą, tačiau vėliau buvo nuspręsta kūnus iškasti, supjaustyti ir ištirpdyti sieros rūgštyje.

Po daugybės metų paaiškėjo, kad „malonumas“ atlikti šį darbą tekęs belgų pareigūnui Gerardui Soete’ui (1920–2000) ir dar keliems kitiems asmenims.

Jis padaręs, kas buvo liepta, ir pasilikęs keletą „suvenyrų“ atminimui, kaip antai žymusis P. E. Lumumbos dantis, kurį prieš kelerius metus Belgija „grąžino“ Kongo žmonėms.

1961 m. vasario 22 d. nežinomų kėslų skatinama, Sovietų Sąjungos valdžia nusprendė suteikti vienai, besivystančių šalių jaunuoliams skirtai ugdymo įstaigai P. Lumumbos tautų draugystės universiteto Rusijoje vardą („Rossiiskii universitet družby narodov imeni Patrica Lumumby“).

Matyt, tai kažkaip susiję ir su tuo, kad P. E. Lumumba buvo kaltinamas pašto pinigų vagyste, o vogimas iš valstybės Sovietų Sąjungoje buvo įprasta praktika.