Kelis mėnesius protestavę islandai pasiekė savo. Kad atsistatydintų rinkėjus nuvylusi vyriausybė, reikalavę žmonės pagaliau išgirdo norimą žinią – premjeras Geiras Haarde šį pirmadienį pasitraukė.

Tačiau ar jo pasitraukimas palengvins 300 tūkst. salos gyventojų naštą? Galbūt net atvirkščiai, juk finansinę krizę papildė politinė. Bristi iš pirmosios dabar bus dar sunkiau, gelbės nebent moralinis pasitenkinimas, kad ministrų kabinetas pasitraukė. Kaip atsitiko, kad gerovės valstybės modelį beveik įgyvendinusi ir pavyzdžiu kitoms šalims laikyta Islandija nusirito iki pat dugno?

Tarsi žaibas iš giedro dangaus

Apie iki tol negirdėtą valstybės bankroto galimybę pasaulio žiniasklaida pranešė praėjusių metų rudenį. Didžiosios islandų daugumos palaikomas G.Haarde, kurio populiarumo reitingai siekė net 70 proc., buvo priverstas nacionalizuoti nebegalinčius išsilaikyti bankus.

Tačiau iš to buvo maža naudos. Vieną vakarą per televiziją premjerui teko pranešti, kad net ir nacionalizacija padėties neišgelbės.

Mat valstybės skola daugiau kaip 10 kartų viršijo bendrąjį metinį vidaus produktą. Kitaip tariant, kad atsiskaitytų su kreditoriais, islandams tektų dešimt metų dirbti nemokamai.

Paneigė teoretikų postulatus

Jeigu tokioje padėtyje atsidurtų kokia nors bendrovė, sprendimas būtų paprastas – paskelbti bankrotą ir parduoti disponuojamą turtą. Tačiau šį kartą į beviltišką situaciją pateko valstybė.

Ekonomikos teoretikai iki šiol tvirtino, kad valstybė bankrutuoti negali.

"Pagrindinis skirtumas tarp bendrovės ir valstybės bankroto yra tas, kad valstybė nepraranda visų savo turtų", – sakė Vokietijos Jenos miesto universiteto ekonomikos profesorius Christophas Ohleris. Galų gale problemą galima išspręsti prispausdinus reikiamą kiekį valiutos. Valstybė, kitaip nei bendrovės, turi tokią galimybę.

Tačiau neatsargus valstybės turimų priemonių naudojimas gali grėsti dideliais nemalonumais. Tuo jau įsitikino hiperinfliaciją įsukusi Zimbabvė. Ši Afrikos šalis jau išleido šimto trilijonų vertės banknotą, bet ir už tokią milžinišką sumą beveik nieko nenusipirksi. Reali tokios neįtikimos sumos vertė – vos 80 litų. Nėra ko stebėtis, kad Zimbabvės milijardieriai vos suduria galą su galu.

Taigi prie gerovės pripratę islandai, norėdami išspręsti nemokumo problemą, teisingai pasirinko vienintelį įmanomą variantą – skolinimąsi.

Tačiau dėl Islandijos bankų vykdomos politikos nukentėjusios Vakarų Europos šalys nepuolė padėti į nelaimę patekusiai sąjungininkei. Gelbėjimosi ratas buvo mestas iš ten, iš kur niekas visai nesitikėjo.

Ne iš ten, iš kur tikėjosi

Į islandų pagalbos šauksmą netikėtai atsiliepė Rusija. Vienai NATO steigėjų Maskva suteikė 4 mlrd. eurų (apie 13,8 mlrd. litų) kreditą. Tai padėjo Islandijos vyriausybei šiek tiek palaikyti beveik 50 proc. nuvertėjusią valiutą ir suteikė priemonę, leidžiančią minimaliai išjudinti ekonomiką.

Finansinė injekcija būtų daug veiksmingesnė, tačiau beveik pusė Islandijos bendrojo vidaus produkto buvo sukuriama ne gamybos sektoriaus. Sala jau seniai garsėjo kaip verslininkų, norinčių išplauti pinigus, rojus. Neturėdama laisvosios prekybos zonos statuso Islandija netraukė kontrolierių dėmesio ir tai buvo paranku Rusijos magnatams, turėjusiems kur nors paslėpti milžiniškus pelnus.

Būtent tai paskatino Maskvą ištiesti pagalbos ranką. Atlikę tyrimą Danijos ir Rusijos žurnalistai nustatė, kad Islandijos bankų sistemos žlugimu ypač nesuinteresuoti ne tik rusų oligarchai, bet ir pirmieji šalies asmenys.

Islandijos finansininkų, Rusijos verslo ir politikos elito bendradarbiavimas prasidėjo dar praeito šimtmečio paskutinį dešimtmetį. Įsitvirtinti Rusijos rinkoje islandams tada padėjo už ryšius su užsieniu Sankt Peterburgo vyriausybėje atsakingas buvęs Vladimiras Putinas. Natūralu, kad ryšių su Islandijos bendrovėmis turėjo ir jo įpėdinis dabartinis Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas, anuomet – V.Putino padėjėjas. Laikyti pinigus Islandijos bankuose, kaip teigiama, buvo įpratusi ir didžiulė valstybinė įmonė "Rosneft", kurios vienas direktorių yra dabartinis Rusijos premjero pavaduotojas Igoris Sečinas.

Taps Rusijos agente

Politikos analitikai atkreipė dėmesį į dar vieną Rusijos pagalbos Islandijai aspektą. Anot jų, visada naudinga turėti sąjungininkę faktiškai priešu laikomame Aljanse. "Rusija veikiausiai pareikalaus ko nors mainais už tokį dosnų kreditą. JAV ir kiti NATO nariai turėtų susirūpinti dėl Rusijos pozicijų stiprėjimo šiaurės Atlante", – atvirai rašė britų dienraštis "The Daily Mail".

Žurnalo "Rosija v globalnej politike" vyriausiojo redaktoriaus Fiodoro Lukjanovo nuomone, Islandija iš dėkingumo galėtų blokuoti sprendimus dėl NATO plėtros. Nors tai padaryti būtų sunku dėl menko šalies indėlio į bendrą Aljanso katilą, vis dėlto tokia pozicija pagadintų Vakarams nervus.

Pasitraukęs Islandijos premjeras G.Haarde tokius spėjimus atmeta: "Juk mes vieni Aljanso steigėjų!"

Laikas parodys. Kaip krintanti rublio vertė jau parodė, jog nuomonė, kad pagalbos Islandijai gestas yra tik Rusijos propagandos bandymas sustiprinti savo pozicijas pasaulyje, yra nepagrįsta.

Kas kitas?

Pasaulinė finansų krizė skaudžiai smogė ne tik Islandijai. Recesijos požymių yra daugelyje šalių. Atsiranda bedarbių, krinta nekilnojamojo turto vertė, o tvirto gamyba pagrįsto ekonomikos pagrindo neturinčių valstybių pinigų vertė mažėja.

Klausimas, kas bus toliau, neleidžia miegoti daugeliui politikų ir eilinių žmonių. Ypač neramu gyventojams tų valstybių, kurių vyriausybių skatinami bankininkai buvo pasirinkę tokią pat strategiją, kaip ir beveik žlugę Islandijos bankai.

Tarp tokių dažnai minimos Baltijos valstybės. Ekonomistai tikina, kad Latvijos, Lietuvos ir Estijos bankininkystės sektorius nukentėjo labiau nei kitų ES šalių vien dėl to, kad jo augimą didžiąją dalimi užtikrino užsienio kapitalas. Neatsakingas būsto paskolų kreditavimas lėmė tai, kad Latvijos bankas "Parex" atsidūrė ties žlugimo riba ir buvo nacionalizuotas.

Tačiau ekspertų nuomone, tai gali būti tik pradžia, nes Baltijos valstybės neturi gerai išvystyto gamybos sektoriaus. Todėl kartkartėmis internete pasirodantys Latvijos gyventojų siūlomi ekonominių problemų sprendimai – paprašyti, kad Švedija okupuotų šalį arba kad ją nupirktų milijardierius Romanas Abramovičius – yra juokas pro ašaras. Šios ašaros sukeltos ne tiek pipirinių dujų, kiek nepasitikėjimo vyriausybėmis, nes jų politika gali paversti žmones amžinais skolininkais.