Pastaruoju metu vėl pagausėjo naujo karo Pietų Kaukaze pranašų. Apie galimą Rusijos agresiją prieš Gruziją liepos mėnesį kalba ne tik Kremliaus kritikai ir politikos ekspertai, bet ir diplomatai bei rusų kariškiai.

Argumentų netrūksta: šią savaitę Rusija pradėjo didžiules pratybas "Kaukazas 2009" – po panašių pratybų praėjusiais metais ir įvyko penkių dienų rugpjūčio karas; iš separatistinių Abchazijos ir Pietų Osetijos pasienio priversti trauktis nešališki Jungtinių Tautų ir Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos stebėtojai; Gruzijos opozicijai taip ir nepavyko nuversti prezidento Michailo Saakašvilio, kurio patologiškai nekenčia Kremlius ir yra pasiruošęs padaryti viską, kad "pakabintų jį už kiaušinių".

Be to, naujojo JAV prezidento Baracko Obamos administracijoje M.Saakašvilis nėra toks populiarus, o Vašingtono vangi reakcija į įvykius Irane rodo, kad Baltieji rūmai kol kas linkę tik stebėti tarptautinius įvykius. Galiausiai ekonominė krizė jaukia rusų protus, todėl režimui esą būtina nukreipti dėmesį.

Vis dėlto, manyčiau, kad kalbos apie vasarą pasikartosiantį karą tėra spekuliacijos ir propaganda, kuria naudojasi tiek Maskva (palaiko įtampą Kaukaze ir baimę Gruzijoje), tiek Tbilisis (atkreipia tarptautinės bendruomenės dėmesį į save ir silpnina opozicijos pastangas nuversti M.Saakašvilį).

Pagrindinė priežastis – Rusijai karas nenaudingas. Vasarą krizė nėra tokia aktuali, kad reikėtų imtis radikalių priemonių, o griežta pasaulio reakcija ir Maskvos remiamų separatistų nepriklausomybės nepripažinimas parodė, kad dar vienos avantiūros kainos Rusija gali ir nepakelti.

Vėl pasigirstantys sprogimai ir šūviai Gruzijoje sugriautų bet kokias pastangas atnaujinti Rusijos ir JAV santykius, o tuo suinteresuotas ne tik Vašingtonas, bet ir Maskva.