Lietuvos sėtas demokratijos grūdas Gruzijoje, atrodo, prastai prigijo. Dalis Lietuvos Seimo narių skambina pavojaus varpais – Gruzija tolsta nuo demokratijos! Ar keliaus parlamentarai į Gruziją ginti ginklo brolio Michailo Saakašvilio?

Parūpo Gruzija

Grupė Seimo narių į užsienio reikalų ministrą Liną Linkevičių kreipėsi su prašymu pažvelgti į Gruziją.

Kreipimosi autoriai – Tėvynės sąjungos atstovai Mantas Adomėnas, Emanuelis Zingeris, Vilija Aleknaitė-Abramikienė, Arvydas Anušauskas, Audronius Ažubalis, Pranas Žeimys, Andrius Kubilius, liberalai Eligijus Masiulis ir Petras Auštrevičius, Seimo narių mišrios grupės atstovai Povilas Urbšys ir Rima Baškienė, „Drąsos kelio“ frakcijos atstovas Algirdas Patackas.

Politikams, regis, parūpo 100 buvusių M.Saakašvilio sąjungininkų likimas. Jie buvo sulaikyti.

Ketvirtadienį paskelbus žinią, kad Tbilisio oro uoste sulaikytas dar ir Baltijos šalių prekybos rūmų Gruzijoje prezidentas Saulius Vaitkevičius, neva dėl to, kad palaikė ryšius su M.Saakašvilio režimu, dešinieji iš pykčio, rodos, raudonavo.

Kadrų valymas?

M.Saakašvilio aplinkos asmenys vienas po kito tupdomi į belangę. Tai tiesa.

Antai neseniai buvo sulaikytos dvi stambios žuvys – Vano Merabišvilis, buvęs premjeras ir M.Saakašvilio partijos „Vieningasis nacionalinis judėjimas“ vedlys, taip pat Zurabas Čiaberašvilis, buvęs sveikatos ir socialinės apsaugos ministras.

Abiem pateikti kaltinimai piktnaudžiavimu valdžia, valstybės turto grobstymu, neteisėtais sulaikymais arba neteisėtu asmeninės informacijos gavimu. Jiems gresia nuo 7 iki 12 metų kalėjimo.

Netrukus apie sulaikymus prabilo pats šalies vadovas M.Saakašvilis. Šis, nenuostabu, pareiškė, kad suėmimai – „politiškai motyvuoti“.

„Gruzijos pastarųjų metų istorija stoja prieš teismą“, – skambiai deklaravo buvęs Rožių revoliucijos lyderis, kurio partija pralaimėjo rinkimus „Gruzijos svajonės“ politiniam blokui, vadovaujam Bidzinos Ivanišvilio.

Pastaruoju metu sulaikyti arba atleisti iš valstybės tarnybos buvo dar beveik 100 įvairių tarnautojų, tiesa, kiek smulkesnių nei V.Merabišvilis ir Z.Čiaberašvilis.

Pilkasis generolas

Didžiausia žuvis teisėsaugos rankose, žinoma, – V.Merabišvilis. Šis vos prieš dvejus metus buvo vadinamas Gruzijos pilkuoju generolu – antruoju pagal įtaką asmeniu Pietų Kaukazo šalyje.

M.Saakašvilis savo artimą sąjungininką net pavadino „Gruzijos politikos stuburu“.

Pagarsėjo V.Merabišvilis kaip uolus kovotojas su korupcija ir organizuotu nusikalstamumu, ypač po Rožių revoliucijos 2003 m., kai vadovavo šalies Vidaus reikalų ministerijoje.

Jis atleido tūkstančius korumpuotų policijos pareigūnų, taip pat buvusių KGB agentų.

Vėliau V.Merabišvilis tapo M.Saakašvilio režimo „asmens sargybiniu“. 2007 m. būtent jis davė nurodymą policijos ir karinėms pajėgoms vaikyti gatvių protestus Tbilisyje, vėliau ėmėsi represijų prieš nepriklausomą Gruzijos žiniasklaidą. Antai į televizijos „Imedi“, kuri remia opoziciją, patalpas buvo pasiųsti ginkluoti pareigūnai šturmuoti pastato.

Daugelis tuo metu pripažino, kad M.Saakašvilis išsikasė sau kapą.

Tiesa, po 2007 m. įvykių prezidentas leido tautai nuspręsti jo likimą. Gavęs 53,4 proc. balsų jis laimėjo ir jau po metų įvėlė Gruziją į karą su kaimyne Rusija.

Šį konfliktą dabartinis Gruzijos premjeras B.Ivanišvilis viešai pavadino „Saakašvilio suorganizuota provokacija, kuriai talkino jo karo vadai“. Tarp šių, žinoma, pirmu smuiku grojo ne kas kitas, o V.Merabišvilis.

Maža to, B.Ivanišvilis kaltino tiek M.Saakašvilį, tiek V.Merabišvilį didelio masto korupcija ir piktnaudžiavimu valdžia.

Tad iš esmės buvo aišku, kad netrukus prasidės suėmimai.

Vendeta oponentams

Analitikas Vadimas Volovojus sakė, kad situacija Gruzijoje jam iš dalies primena Ukrainą prieš kelerius metus, kai atėjus naujai valdžiai imta iš postų varyti senus ir statyti „savus“.

„Atėjo nauja valdžia, taigi keičiami seni žmonės. Manau, tai susiję su įtakos sferų pasidalijimu. Juk, pavyzdžiui, saugumo pareigūnai kontroliuoja kai kurias sritis, tarp jų – nusikalstamumo. Todėl reikia, kad visur būtų tavo žmonės. Kur dėti senus žmones? Geriausia pasodinti į belangę, o gauti įrodymų, kad jie su kuo nors neteisėtu susiję, manau, – ne problema“, – svarstė posovietinės erdvės ekspertas.

Tiesa, politikos ekspertas Kęstutis Girnius teigė, kad kol kas svarstyti apie neva vykdomą politinį susidorojimą su ankstesnės vyriausybės veikėjais – ankstoka.

„Dar sunku būtų ką nors pasakyti. Tačiau tarptautinės bendruomenės susirūpinimas tuo, kad gal, pabrėžiu – gal – vyksta susidorojimas su buvusia valdžia (kalbu apie M.Saakašvilio šalininkus), yra. Vyksta susitikimai su Gruzijos pareigūnais, tačiau šie primygtinai tvirtina, kad tarptautinė bendruomenė neturėtų iš anksto smerkti Gruzijos. Jie tvirtina, kad teismai vyks atvirai ir bus galima pamatyti, ar kaltinimai pateikti pagrįstai, ar nepagrįstai. Taigi, atrodo, kol kas būtų sunku daryti išvadas“, – teigė K.Girnius.

Pasak politikos apžvalgininko Alvydo Medalinsko, padėtis Gruzijoje – „įtempta, netikėta ir nemaloni“.

„Norėtųsi tikėti, kad Gruzija nesugriaus perspektyvos pagerinti santykius su ES. Visgi panašūs procesai vyksta jau ne vienoje valstybėje, kuri galėtų siekti suartėjimo su ES. Žiūrint iš šalies, V.Merabišvilio atvejis tampa panašus į Julijos Tymošenko atvejį. Kyla klausimas – ar tai iš tiesų yra bendras veiksmas, galbūt išorės jėgų, stengiantis sustabdyti Ukrainos ir Gruzijos judėjimą link suartėjimo su ES, ar mes susiduriame su procesu, kad net demokratai, atėję į valdžią, atlieka neskaidrius veiksmus, o tie, kurie juos pakeičia, gali tuo pasinaudoti?“ – sakė A.Medalinskas.

Jis pridūrė, kad tik nešališkas teismas gali išsklaidyti visas abejones.

„Tiek V.Merabišvilis, tiek J.Tymošenko buvo rimti kandidatai prezidento rinkimuose. Šiuo atveju vėl kyla klausimas, ar iš tiesų procesus lemia neskaidrumas, ar tai daugiau yra vadinamasis selektyvus teisingumas?“ – retoriškai klausė A.Medalinskas.

Įtampa tarp skirtingų politinių stovyklų – ne naujiena posovietinėse valstybėse. Ukrainoje 2010 m. į valdžią atėjęs Viktoras Janukovyčius ėmėsi žygių prieš anksčiau šalį valdžiusią vadinamąją oranžinę stovyklą, tiesa, ši jau buvo spėjusi pasidalyti.

Rusijoje į Kremlių grįžus V.Putinui imtasi tirti opozicinių judėjimų narius. Aleksejus Navalnas, vienas opozicijos lyderių, iki šiol mina teismų slenksčius, nes pavadino V.Putiną vagimi.

Prokurorai norėtų, kad aktyvistas būtų įkalintas 10 metų.

Gruzijos analitikai svarsto, kad po kurio laiko galvų kapojimas šalyje įsibėgės. Tikėtina, jog vienas realiausių pretendentų sulaukti represijų – Tbilisio meras Gigas Ugulava – vienas svarbiausių asmenų M.Saakašvilio aplinkoje.

Galbūt ateis laikas ir pačiam M.Saakašviliui, kai baigsis jo prezidento kadencija?

Ekspertas Laurynas Kasčiūnas pabrėžė, kad Gruzijos opozicija neabejotinai nori revanšo.

„M.Saakašvilis ne visuomet vidaus politikoje žaidė pagal vakarietiškas žaidimo taisykles. Pavyzdžiui, nevengė izoliuoti opozicijos nuo bendravimo su Vakarais. Opozicija dešimtmetį gyveno tokiomis sąlygomis. Beje, B.Ivanišvilis rėmė M.Saakašvilį 2003 m., tačiau vėliau kilo konfliktų. Taigi, dabar matome revanšizmo bangą“, – svarstė ekspertas.

Pasak L.Kasčiūno, derėtų pripažinti, kad M.Saakašvilio sprendimas taikiai atiduoti valdžią – teigiamas poslinkis Gruzijos politikoje.

„Manau, po rinkimų tikėtasi, kad nors B.Ivanišvilis turi nesuvestų sąskaitų su M.Saakašviliu, opozicija aprims ir šios vyriausybės kursas bus tęsiamas. Tačiau rimti procesai, regis, vyksta. Ir čia kyla klausimas – kaip toliau plėtosis santykiai tarp Gruzijos ir Europos? Galų gale visko kulminacija gali būti paties M.Saakašvilio likimas“, – sakė ekspertas.

K.Girnius akcentavo, kad kompromiso tarp Gruzijos politikų vargu ar galima tikėtis.

„Iki šiol M.Saakašvilis buvo gerai įsitvirtinęs. Jo šalininkai dirbo daugelyje svarbiausių valstybės institucijų. Net atrodė, kad jis gali pasekti Vladimiro Putino pavyzdžiu – tapti premjeru po prezidentavimo laikotarpio. Dabar akivaizdu, kad to nebus, nes atėjo nauji žmonės, su kuriais jis bendros kalbos tikrai neras“, – prognozavo ekspertas.

Susiskaldymas visuomenėje

Vakarų žiniasklaida trimituoja, kad politiniai neramumai Gruzijoje vėl pasės nesantaikos grūdą visuomenėje.

K.Girnius sutiko, kad susiskaldymas ne tik tarp Gruzijos elito, tačiau ir visuomenėje – stiprus.

„Čia, sakyčiau, yra šiokia tokia Gruzijos tragedija, kad, nepaisant daugiau nei dvidešimties metų, kurie praėjo nuo išsilaisvinimo, demokratinių nuostatų tarp žmonių iki šiol beveik nėra. Egzistuoja dvi priešiškos stovyklos, kurių priešiškumo negali lyginti su, pavyzdžiui, Lietuva, kur yra socialdemokratų ir konservatorių partijos. Šių partijų nariai gali labai lengvai prisėsti prie bendro stalo, diskutuoti, net alaus išgerti, o Gruzijoje tokios situacijos tikrai nėra“, – sakė ekspertas.

Daugelis gruzinų iš tiesų norėtų, kad M.Saakašvilio šutvė sėstų už grotų, o likusieji jau pavargę nuo nuolatinių politinių skandalų.

Jie norėtų matyti pokyčius, kuriuos žadėjo milijardierius B.Ivanišvilis. O kaip su užsienio politika – ar Gruzijos premjerui pavyks pakoreguoti šalies kursą?

Europa versus Rusija?

V.Volovojus, kalbėdamas apie Gruzijos užsienio politiką, pabrėžė, jog tam tikra kaita vyksta, tačiau nedidelė.

„Gruzijos kursas keičiasi, bet kol kas galima pasakyti tik tiek, kad užsienio politika akivaizdžiai nebėra tokia provakarietiška kaip anksčiau, nors tikrai ne prorusiška. Kokia bus ateityje? Geras klausimas. Vertėtų palaukti“, – sakė ekspertas.

K.Girniaus požiūriu, vienintelis akivaizdus pokytis užsienio politikoje – dabartinės Gruzijos vyriausybės mėginimai gerinti santykius su Rusija.

„M.Saakašvilis visuomet pabrėždavo, kad Rusija – priešė, kuri kėsinasi į Gruzijos teritorijos vientisumą, nepriklausomybę. O dabartinė valdžia bando kiek galima tuos santykius pagerinti. Klausimas, kokią kainą už tai gruzinai turės sumokėti, nes Rusija visuomet ko nors reikalauja“, – dėstė K.Girnius.

L.Kasčiūnas nepastebėjo, kad Gruzijos vyriausybė megztų kokybiškai naujus santykius su Rusija, bent jau dabar. Visgi, pasak jo, pokyčių galima tikėtis.

„Nematyti, kad būtų kokių reikšmingų pokyčių. Tačiau vidinė situacija, kurią dabar matome, B.Ivanišvilį gali izoliuoti nuo Vakarų ir pastūmėti į tam tikrą pilkąją zoną, kur Rusijai bus lengviau kalbėtis“, – tikino ekspertas.

Tiesa, jis nebuvo linkęs lyginti Gruzijos su Ukraina.

„Na, dabar daug kas lygina šias dvi šalis. Net kalbama apie Ukrainos “baltarusizaciją„ ir Gruzijos “ukrainizaciją„. Visgi toks požiūris – gana šabloniškas. Niekuomet nepatikėčiau, kad V.Janukovyčius sukurtų Aliaksandro Lukašenkos režimą Ukrainoje. Ukrainoje gali būti panaši sistema į V.Putino, tačiau ne į Baltarusijos“, – sakė L.Kasčiūnas.

A.Medalinsko nuomone, Gruzijos vyriausybės užsienio politikai priekaištų gerokai mažiau, nei vidaus politikai.

„Gruzijai nelabai daug palikta erdvės. Na, galima kalbėti apie santykių su Rusija gerinimą, tačiau jei tik Gruzijos valdžia pareikš, kad atsisako Abchazijos ir Pietų Osetijos, tikėtina, jog tokios partijos kandidatas Gruzijos prezidento rinkimuose niekuomet nelaimės. O Rusija spaudimą didina. Neseniai Abchazijoje lankėsi Rusijos gynybos ministras, jis pažadėjo solidžią paramą Abchazijos karinei struktūrai stiprinti. Taigi, kaip matome, Gruzija nelabai turi vietos santykiams gerinti, nors apie tai B.Ivanišvilis yra nemažai kalbėjęs“, – svarstė apžvalgininkas.