Tvarumo gerbėjas

Sprendžiant iš ankstesnio Karolio III gyvenimo būdo, pomėgių ir detalių (vasarį lankydamasis Londono mečetėje jis pasirodė su kiaura kojine, į BBC studiją atėjo dėvėdamas sulopytą švarką), iki šiol ekologine žemdirbyste aistringiau nei politika domėjęsis karalius svarbiausiai savo gyvenimo šventei turbūt rinktųsi „Turnbull & Asser“ marškinius ir patogią mėgstamos firmos „Anderson & Sheppard“ eilutę.

Gal net pamėgtus Johno Lobbo batus. Kai 2009 m. pasirodė avėdamas porą juodų šios dar XIX a. įkurtos žinomos britų firmos batų, tuometis princas sukėlė nemenką kritikos bangą. Žinovai buvo negailestingi: išblizginti, tačiau akivaizdžiai nudėvėti batai buvę mažiausiai 40 metų senumo. Anot „Daily Mail“, vyresni nei tuomet buvo Čarlzo vaikai ar vidutinis statistinis „Aston Martin“.

Karolis III nusprendė tvarumo tikslais dėvėti savo senelio pirštines ir diržą.

Apie karaliaus pomėgį prisirišti prie drabužių, ar, kalbant madingai, garderobą vertinti per tvarumo prizmę, sklando legendos.

Pavyzdžiui, dvieilį žieminį paltą, kuriuo pirmą kartą pasirodė dar 1986 m., tuometis princas Čarlzas dėvėjo ne vieną dešmtmetį. Šventinį pilką švarką, kurį vilkėjo 2018 m., kai lydėjo iki altoriaus Meghan Markle, jis dėvėjo ir per brolio Edwardo vestuves 1999 m., o prieš tai, nuo 1984-ųjų, pasirodydavo Askoto lenktynėse.

„Esu iš tų žmonių, kurie nemėgsta išmesti daiktų", – prieš Hario vestuves paklaustas apie šventinius drabužius sakė būsimasis karalius. Jam esą labiau patinka, kai rūpinamasi drabužiais, kai prireikus jie yra taisomi.

Prieš gerą dešimtmetį britų spauda rašė: princo drabužiai niekada neišeina iš mados, nes niekada nebuvo madingi.

„Aristokratija perka gerus drabužius, o paskui juos dėvi iki mirties, nesvarbu, ar tai būtų kostiumai, ar batai“, – yra sakęs britų siuvėjas Jeremy Hackettas. Esą pernelyg naujai atrodantys drabužiai aristokratams atrodo vulgarūs.

Linas ir auksas

Vis dėlto tradicijos galingesnės. Karūnavimo ceremonijoje karalius Karolis III dėvės prabanga spindinčius, krikščionių dvasininkų aprangos įkvėptus drabužius.

Anot Karališkojo kolekcijos fondo atstovės Carolinos de Guitaut, šie apdarai svarbūs ne tik dėl savo istorinės vertės – jie primena turtingą Didžiosios Britanijos monarchijos istoriją ir tradicijas.

Balti lino marškiniai „Colobium Sindonis“, Supertunika, Karūnavimo diržas, Imperatoriškoji mantija ir apsiaustas – kiekviena šventinės ceremonijos kostiumo detalė turi savo reikšmę ir istoriją.

Į Vestminsterio abatiją karalius atvyks vilkėdamas savo senelio karaliaus Jurgio VI purpurinio raudonumo apsiaustą. Kamila dėvės šiek tiek pataisytą apsiaustą, kuriuo Elžbieta II buvo apsigaubusi per savąją karūnavimo ceremoniją. Po ceremonijos karalienė konsortė dėvės specialiai jai pasiūtą apsiaustą.

Investitūros akimirkai – pagrindinei karūnavimo daliai, kurios metu skambės Georg’o Friedricho Händelio 1727 m. Jurgio II karūnavimui specialiai sukurta oratorija, skirta balta lininė berankovė tunika, kurią Jurgiui VI 1937 m. pasiuvo "Ede & Ravenscroft" meistrai. Kai Vindzoro dekanas į XII a. karūnavimo šaukštą įpils pernai kovą Jeruzalėje pašventinto aliejaus, o Kenterberio arkivyskupas jame pamirkytais pirštais pateps monarcho rankas, krūtinę ir galvą, karalius bus aprengtas Supertunika. Šis virsmas simbolizuoja žmogaus virsmą karaliumi.

Supertunika vadinamas drabužis buvo sukurtas 1911 m. karaliui Jurgiui V. Jį dėvėjo ir karalienė Elžbieta II, į sostą žengusi 1953 m. Nors šis rūbas buvo sukurtas XX amžiuje, jo dizainas mažai tepasikeitė nuo viduramžių. Iš auksu ir sidabru padengtų šilko siūlų nuausto audinio pasiūtas ir stilizuotomis arabeskomis ir gėlių motyvais išsiuvinėtas apdaras sveria apie 2 kg.

Ilga Imperatoriškoji mantija buvo skirta 1821 m. karūnuotam Jurgiui IV, vėliau dėvėtas Jurgio V, Jurgio Vi ir karalienės Elžbietos II. Iš šilko audinio pasiūtas, aukso ir sidabro siūlais siuvinėtas, ties krūtine auksine erelio pavidalo sagtimi susegamas, kutais papuoštas drabužis išmargintas spalvingais motyvais – karališkosiomis lelijomis, rožėmis, dagiais, apelsinų žiedais, trilapiais, imperatoriškaisiais ereliais. Apie 3–4 kg sveriantį apsiaustą tėvui padės apsirengti sosto įpėdinis Velso princas.

Iš antrųjų rankų

Prie didžiojo altoriaus palaimintam monarchui bus įteiktos brangenybės: žiedas, simbolizuojantis monarcho jungtuves su savo šalimi, apyrankes, simbolizuojančias monarcho ir tautos ryšį, du skeptrus, valdžios rutulį.

Virš tunikos bus apjuostas auksinis diržas su sagtyje įspaustais nacionaliniais simboliais, ant pečių nuguls stula iš aukso ir šilko.

Supertunika (kairėje), imperatoriškoji mantija, jos detalės ir pirštinės su diržu. Scanpix nuotr.

Karaliaus galvą papuoš 2,3 kg sverianti šv. Edvardo karūna, valdovo skeptrą su kryžiumi monarchas laikys dešinėje rankoje, mūvėdamas pirštinę. Iš baltos odos pasiūta pirštinė – su plačiu rankogaliu, išsiuvinėtu paauksuotais siūlais, išmargintu karalystės simboliais, įskaitant Tiudorų rožę, erškėtrožę, šermukšnį, ąžuolo lapus ir giles.

Pirštinė ir diržas pastarąjį kartą naudoti per Jurgio VI karūnavimo ceremoniją. C. de Guitaut teigimu, Karolis III nusprendė tvarumo tikslais dėvėti savo senelio pirštines ir diržą.

Po pamaldų karalius grąžina brangenybes, skeptrą, kitas regalijas, auksiniai drabužiai pakeičiami ne mažiau iškilmingais, tačiau kiek žemiškesniais – tad jis vilkės šermuonėlių kailiu aptrauktą raudono aksomo apsiaustą. Nešinas rutuliu, vienu iš dviejų skeptrų, užsidėjęs kiek lengvesnę Britų imperijos karūną Karolis III paliks Vestminsterio abatiją.