Tai, kaip po Sovietų Sąjungos žlugimo Kremliuje vyksta politinės valdžios dalybos, pasak rašinio autorės, primena žaidimą su muzika ir kėdėmis. Faktotumai vis atsiranda ir išnyksta, paskui vėl atsiranda ir vėl išnyksta. Viskas priklauso nuo vieno žaidimui vadovaujančio asmens valios. O tas asmuo Rusijoje – Vladimiras Putinas.

Vienas naujausių jo sumanymų – buvusio šalies finansų ministro Aleksejaus Kudrino skyrimas Rusijos Federacijos audito rūmų pirmininku. Sprendimas į šį postą paskirti būtent A. Kudriną verste verčia prisiminti buvusį Rusijos prezidentą Borisą Jelciną ir jo pastangas susirasti sau įpėdinį – tokį, kuris gebėtų išlaikyti jo nustatytą tvarką ir apsaugotų jo šeimą bei nuosavybę nuo bet kokių negandų.

Atėjo laikas pasiieškoti ramybės sergėtojo

Prezidentaudamas B. Jelcinas sukaupė turto už maždaug 15 milijonų dolerių. Siekdamas apsaugoti savo vaikus ir pinigus, ir, suprantama, išvengti belangės, jis savo patikėtiniu pasirinko buvusį KGB pareigūną V. Putiną. Žinoma, B. Jelcino užgyventa skalsa, palyginti su V. Putino santaupomis (skaičiuojama, kad asmeninis jo turtas dabar vertas 70 milijardų dolerių; tiek jam pavyko sukaupti iš Kremliaus mokamos algos, kurios per metus jis gauna 8,9 mln. rublių arba 137 tūkst. dolerių), dabar atrodo ganėtinai juokingai.

Po 18 metų valdžioje (prezidento ir ministro pirmininko poste) atėjo laikas ir pačiam V. Putinui pasirūpinti, kas ilgainiui puoselės jo ilgus metus kurtą tvarką ir sergės nuosavybę. V. Putinas tikisi išsaugoti ne tik savo sukauptą asmeninį turtą, bet ir paternalistinę valdymo sistemą bei vertikalią valdžios struktūrą, kruopščiai šlifuotą beveik du dešimtmečius.

2008 m. V. Putinas apėjo konstitucinį apribojimą, draudžiantį prezidentauti daugiau kaip dvi kadencijas iš eilės, užleisdamas savo šiltą vietą laikinai pasaugoti nuolankiam, klusniam ir niekuo nepasižymėjusiam tuomečiam ministro pirmininko pavaduotojui Dmitrijui Medvedevui – kol galės vėl grįžti kaip prezidentas 2012-aisiais.

N. Chruščiovos teigimu, kur kas kompetentingesnis šioje vietoje būtų buvęs Sergejus Ivanovas, tačiau jo laipsnis, kaip tyčia, buvo gerokai aukštesnis už V. Putino: kur pulkininkas, o kur – generolas. Kadangi S. Ivanovas kėlė akivaizdžią grėsmę V. Putino galios išlaikymui, prie rimtesnių reikalų jo nuspręsta neprileisti. Maža to, jis buvo pažemintas iki „vyriausiojo Rusijos botaniko“ pareigų, pavedant jam rūpintis ekologija ir transportu.

Turės informacijos, kuria galės tikslingai pasinaudoti

Gegužės pradžioje eilinį sykį įvyko iškilminga V. Putino inauguracijos (o gal greičiau – karūnavimo) ceremonija. D. Medvedevui ir vėl atiteko paklusniojo ministro pirmininko vaidmuo. Deja, nežiūrint į tai, kad ne vienus metus vadovavo šaliai, pastarasis iki šiol labiau žinomas dėl pomėgio ryšėti brangius kaklaraiščius ir segėti prabangius laikrodžius, o ne dėl kokių nors politinių veiksmų.

Šiaip ar taip, paties D. Medvedevo korupciniai ryšiai daugeliui rusų anaiptol nepatinka. Po to, kai savo „YouTube“ kanale opozicijos lyderis Aleksejus Navalnas jam paskyrė visą seriją siužetų, įvairiuose šalies miestuose dešimtys tūkstančių rusų išėjo į gatves protestuoti. D. Medvedevas įrodė, kad yra absoliučiai nekompetentingas sprendžiant Rusijos ekonominius ir socialinius reikalus, todėl akivaizdu, kad vienintelė jo užduotis – saugoti V. Putino palikimą, rašo apžvalgininkė.

A. Kudrinas, kuris netrukus pakeis iki šiol Audito rūmų pirmininko pareigas ėjusią Tatjaną Golikovą (ji buvo klusni, tačiau jai nepakako svorio), yra savotiška atsvara D. Medvedevui. 2011-aisiais A. Kudrinas atsistatydino iš finansų ministro pareigų viešai pareiškęs, kad D. Medvedevas – nekompetentingas ir kvailas žmogus. Sprendimas skirti A. Kudriną svarbiausiu Rusijos auditoriumi svarbus todėl, kad tai leis jam, vadinasi – ir V. Putinui, susidaryti išsamesnį paveikslą apie korupciją. Turėdamas šią informaciją, V. Putinas galės lengvai manipuliuoti bet kuriuo asmeniu, kuris ateityje galbūt puoselėtų planus tapti šalies prezidentu. Tai V. Putinui būtų naudinga ir tuo atveju, jei po 2024-ųjų jis savo postą vėl nuspręstų kuriam laikui perleisti D. Medvedevui.

Stengiasi išlaikyti silovikus prie savęs

Audito rūmų užduotis – akylai stebėti viską ir visur. A. Kudrinas jau yra davęs pažadą teikti ataskaitas apie ministrų, ministerijų, o ypač – kariuomenės (nes būtent jos padedamas V. Putinas siekia įtvirtinti savo, kaip didžiosios imperijos lyderio, poziciją) veiklą. Kariuomenės reikalams V. Putinas skyrė kone trečdalį savo kovo mėnesį sakytos metinės kalbos, pademonstruodamas, kokių ginklų Rusija turi, kokias raketines sistemas yra įsirengusi ir kokiomis neriboto nuotolio raketomis, galinčiomis nešti branduolinį ginklą, disponuoja.

V. Putinas visada jautė didelį prielankumą vadinamiesiems silovikams – buvusiems sovietų armijos ir žvalgybos pareigūnams.

V. Putinas visada jautė didelį prielankumą vadinamiesiems silovikams – buvusiems sovietų armijos ir žvalgybos pareigūnams. Jie dabar sudaro jo kabineto branduolį, o jų paskirtis – užtikrinti, kad Kremlius turėtų neribotas galias Rusijos politiniame gyvenime. Palaikydamas šalies karinį pramoninį kompleksą, V. Putinas užsitikrina, kad silovikai nuolat turėtų darbo, ir taip išlaiko juos savo pašonėje. Šiuo tikslu jis net atgaivino Antrojo pasaulinio karo pergalei paminėti skirtus paradus, kurių B. Jelcino eroje buvo atsisakyta. Kasmet šie minėjimai – vis ištaigingesni ir vis grandioziškesni.

Vis dėlto pastarojo meto duomenys rodo, kad Rusijos karinis pasirengimas yra labiau fikcija negu faktas, rašo N. Chruščiova. „Nenumušamos raketos“, kuriomis V. Putinas taip gyrėsi, atliekant bandymus nukrito, taigi tai, pasak rašinio autorės, tėra karinė propaganda. Po tokių nesėkmių išvada peršasi tik viena: kažkas Gynybos ministerijoje vagia. Jokio kito pagrįsto paaiškinimo, kodėl tokie ginklai, kokius užsakė V. Putinas, nepagaminti, – nėra.

Gelbėtojas gali būti tik vienas

Kaip parodė vienas neseniai atliktas tyrimas, Rusijos gynybos ir žvalgybos ministerijos – vienos labiausiai korumpuotų šalies institucijų. 2017 m. jos buvo įsipainiojusios į 1 300 iš 12 tūkst. korupcijos bylų, t. y. į vieną iš devynių. Tokiomis aplinkybėmis visiškai aišku, kad A. Kudrinas reikalingas tam, kad užtikrintų, jog iš patikimų žmonių sudarytas šalies saugumo aparatas būtų tikrai patikimas.

Negana to, Kremliaus taikiklyje dabar atsidūrė ir dabartinis Rusijos gynybos ministras Sergejus Šoigu. Visuomenėje jis išpopuliarėjo prieš maždaug dešimt metų, kai vadovavo šalies Nepaprastųjų situacijų ministerijai. Nuo tada karinę uniformą vilkintis S. Šoigu laikomas didžiu šalies gelbėtoju ir išties įstabiai žiūrisi karinių paradų priešakyje.

Priešingai negu daugelio pajuokiamas D. Medvedevas, S. Šoigu sudaro kompetentingo vadovo įspūdį. O tai jau kelia problemų V. Putinui, kuris pats nori būti visos Rusijos gynėjas ir gelbėtojas. Juk lyderis, gelbstintis žmones nuo sibirinių tigrų ir skrodžiantis padanges kartu su nykstančiomis baltosiomis gervėmis, gali būti tik vienas.

Kaip anuomet dėl S. Ivanovo, taip ir dabar: V. Putinui neramu, kad eilinis silovikas vieną dieną gali užsigeisti jo posto. Nepaisant, kad dėl savo kilmės (Sibiro mongolų) S. Šoigu ir taip jau praktiškai neturi šansų pelnyti didžiosios dalies etninių rusų paramos, V. Putinas – ne iš tų, kurie rizikuoja. A. Kudrino skyrimas buvo palydėtas pranešimu, kad naujasis Rusijos nepaprastųjų situacijų ministras Jevgenijus Ziničevas nuo šiol bus atskaitingas tiesiogiai V. Putinui, o tai reiškia, kad S. Šoigu įgaliojimai tampa dar siauresni.

Jei iš saugumo aparato atėjęs varžovas užimtų prezidento postą, kiltų rizika, kad jis imsis formuoti savą, o ne paliks galioti ir puoselės V. Putino nustatytą tvarką. N. Chruščiovos įsitikinimu, D. Medvedevo ir A. Kudrino (civilių, kurių vidiniame V. Putino rate ne tiek jau daug) pareiga – pasirūpinti, kad taip nenutiktų.