Blokada bandyta užbaigti seniai prasidėjusį procesą

Birželį Jungtiniai Arabų Emyratai, Bahreinas ir Egiptas su Saudo Arabija priešakyje apkaltino Katarą remiant terorizmą ir palaikant pernelyg glaudžius ryšius su Iranu. Šios šalys, o vėliau prie jų prisidėjo ir kai kuriuos kitos valstybės, nutraukė diplomatinius santykius su Kataru – atšaukė savo ambasadorius, sustabdė prekybą ir įvedė kelionių apribojimus Kataro piliečiams bei Kataro oro linijoms. Kitaip tariant pradėjo jau nebe pirmą mėnesį trunkančią Kataro blokadą.

Palyginti su kaimynine Saudo Arabija, nykštukinis atrodantis Kataras nepabūgo ir atsisakė įvykdyti 13 blokadą pradėjusių šalių reikalavimų, pavyzdžiui, uždaryti kanalą „Al Jazeera“, gerokai apriboti diplomatinius santykius su Iranu arba nutraukti ryšius su teroristinėmis ar islamistinėmis ideologinėmis organizacijomis, tokiomis kaip Musulmonų brolija, „Hamas“, „Islamo valstybė“, „Al-Qaeda“ ar „Hezbollah“. Vis dėlto, kodėl radikalių pokyčių data tapo birželis?

Džordžtauno universiteto padalinio Katare profesorius A. Al-Arianas sako, kad galima nuspėti, jog blokada bandyta užbaigti procesą, kuris prasidėjo gerokai dar 2012–2013 m., – tuomet konservatyviosios Persijos įlankos šalys, ypač Saudo Arabija ir Jungtiniai Arabų Emyratai, bandė sustabdyti per arabų revoliucijas įvairiose šalyse padarytus pokyčius.

„Jie rėmė ir brutalų revoliucijos užgniaužimą Egipte, ir griaunančius politinius veiksmus Libijoje, Libane ar Jemene. Kataras turėjo kitokią poziciją, jo televizija „Al Jazeera“ plačiausiai nušvietė revoliucijas per visą Arabų pasaulį. Saudo Arabija ir JAE tai įvertino kaip priešiškus ir nepriimtinus veiksmus. Jau 2014 m. kilo krizė, tuomet Katarui taip pat grasinta pradėti blokadą. To neįvyko labiausiai dėl to, kad tuomet tarptautinės sąlygos buvo kitokios“, – pastebi A. Al-Arianas.

Allenas Fromherzas Persijos įlankos ir Viduržemio jūros šalių ekspertas iš Džordžijos universiteto teigia, kad kiek kitokią politinę situaciją didele dalimi nulėmė draugiška JAV prezidento Donaldo Trumpo pozicija Saudo Arabijos atžvilgiu – kadangi prezidentas išreiškė savo palaikymą Saudo Arabijai, tai jai suteikė daugiau laisvės, ko anksčiau nebuvo.

„Oficiali JAV politika Persijos įlankos šalių atžvilgiu nustatyta Jimmy Carterio doktrina. Ji susijusi ne tik su JAV strategija naftos atžvilgiu, bet ir taikos regione palaikymu. Būtent šį aspektą apėjo D. Trumpas ir išreiškė palaikymą Saudo Arabijai, „Twiteryje“ netgi išreiškė paramą Kataro blokadai. Įdomu tai, kad valstybės sekretorius Rexas Tilersonas bando medijuoti konfliktą, tačiau bent jau savo pasisakymais, žinutėmis „Twiteryje“ prezidentas neina šiuo keliu“, – sako A. Fromherzas.   

Išpažįstama radikaliausia ultrakonservatyvi sunitų islamo forma

Anot A. Fromherzo, didžiąją XX a. dalį Kataras buvo kažkieno saugomas – tiksliau, buvo ar britų, ar amerikiečių, ar vėliau Saudo Arabijos įtakos zonoje (iki pat 9-ojo dešimtmečio pabaigos Saudo Arabijai iš esmės pavyko kontroliuoti ir atstovauti Kataro užsienio politikai).

„Tai lėmė keletas dalykų. Pirmiausia – maža Kataro populiacija ir menkos ekonominės galios, nes ši Saudo Arabijos įtaka buvo dar prieš Katarui išvystant naftos verslą ir prieš į valdžią 1995 m. ateinat šeichui Hamadui bin Khalifai. Būtent tada Kataras ėmė vaduotis iš Saudo Arabijos įtakos jo užsienio politikai. Tuo metu dabartinis princo Muhamedo bin Salmano iškilimas Saudo Arabijoje ir šeicho Tamimo iškilimas Katare tik išryškino anksčiau tvyrojusias įtampas tarp šalių. Kataras visais būdais stengiasi neatsidurti toje pačioje situacijoje, kokioje jau yra buvęs“, – kalba A. Fromherzas.

Būtent 1995 m. Katare įkurta „Al Jazeera“, tapusi įtakingu informacijos šaltiniu visame Arabų pasaulyje ir už jo ribų, o imtas plėtoti naftos verslas, žinoma, leido iškilti šaliai į iki tol neregėtas ekonomines aukštumas, šiandien Kataras laikomas turtingiausia pasaulio valstybe. Ekonominė galia Katarui suteikė galimybę eiti nuo nieko nepriklausomu politiniu keliu.

Šiandien 2,5 mln. gyventojų turintis Kataras gali džiaugtis būdamas itin modernia valstybe. Tiesa, apie modernumą ten byloja tik pastatai – Kataras itin konservatyvi musulmoniška valstybė. Kataro piliečiai, kurie, beje, sudaro viso labo apie 10 proc. šalies gyventojų, išpažįsta pačią radikaliausią ultrakonservatyvią sunitų islamo formą – salafizmą. Tiesa, likusi dalis Kataro gyventojų, kurie čia atvyksta dažniausiai dėl darbo galimybių, išpažįsta kur kas liberalesnes islamo formas, taip pat – krikščionybę.

Galimi ir kariniai konfliktai

Kataro sostinėje Dohoje lankiausi prieš kelias savaites. Nors apie Kataro blokadą ir nebuvo kalbama visur, tačiau ji buvo jaučiama. Ant dangoraižių, parduotuvių vitrinų ar net automobilių langų – visur buvo galima pamatyti vieno menininko sukurtą Kataro emyro šeicho Tamimo bin Hamado paveikslą, tapusio Kataro pasipriešinimo, pirmiausia Saudo Arabijos, spaudimui.

Oficialūs valstybės pareigūnai ne kartą užsiminė, kad šia blokada mėginama kėsintis į Kataro suverenitetą. Sustiprėjusi Saudo Arabijos ir Jungtinių Arabų Emyratų įtaka Persijos įlankos regione jaučiama nuo Arabų pavasario pradžios. Iš pradžių Saudo Arabija įtvirtino savo įtaką Bahreine, dabar tą stengiamasi padaryti karo niokojamame Jemene, po to ateitų Kataro eilė – tokią nuomonę išgirdau Katare.

Dohoje dirbantis profesorius A. Al-Arianas sako, kad Kataro nerimas dėl kėsinimosi į jo suverenitetą esą yra pagrįstas, nes, jei pažiūrėtumėte į visą reikalavimų, pateiktų Katarui, sąrašą, pamatytumėte, kad jie visiškai nerealistiški. T. y. jokia suvereni valstybė nesutiktų su tokio masto kontrole jos užsienio politikai, vidaus politikai, jos filosofijai dėl žiniasklaidos laisvės.

Jei Kataras sutiktų su pateiktais reikalavimais, tai reikštų, kad jis sutinka su išorės jėgų sąlygų diktavimu.

„Jei Kataras sutiktų su pateiktais reikalavimais, tai reikštų, kad jis sutinka su išorės jėgų sąlygų diktavimu. [...] Jei Kataras imtų įgyvendinti kritinius reikalavimus, neaišku, kada jiems ateitų galas. Kataras supanašėtų su Bahreinu ar kitomis šalimis, kurios iš tiesų turi mažai suverenių galių priimant kai kuriuos klausimus“, – neslepia A. Al-Arianas.

Kai kurie ekspertai neatmeta, kad, besitęsiant šiai diplomatinei krizei, tarp šalių gali kilti ir nedidelio masto kariniai konfliktai, pirmiausia pasienio teritorijose. Kai kurių pranešimų duomenimis, Bahreinas esą svarsto atnaujinti ginčą dėl pasienio ruožo su Kataru. Šis ginčas buvo išspręstas 2001 m., bet, ekspertų teigimu, Bahreinas jaučiasi nuskriaustas, nes  Katarui atitekusios pasienio teritorijos itin turtingos naftos.

Vis dėlto, pasak Tel Avivo universiteto Moshe Dayano centro Artimųjų Rytų ir Afrikos studijoms eksperto Paulo Rivlino, karinė Saudo Arabijos intervencija į Katarą vargiai įmanoma.

„Iš tiesų sunku paaiškinti kilusį pyktį, nes šiame konflikte tiek daug nelygybės – Saudo Arabija tokia didelė ir galinga, Kataras – toks mažas ir, žinoma, ne toks galingas. Bet nereikia pamiršti, kad Katare yra įkurta JAV oro pajėgų bazė. Tai kelia abejonių, kad Saudo Arabija imtųsi svarstyti invazijos į Katarą galimybę, nes kariniai veiksmai Katare galėtų sukelti grėsmę Amerikos bazei, o to tikrai nenorėtų Saudo Arabija, ypač esant dabartiniams santykiams su Vašingtonu. Žinoma, kariniai veiksmai prieš Katarą įmanomi, bet manau, kad abi pusės jaučia, jog (kad ir ironiška) JAV buvimas Katare suteikia jam laisvės ir drąsos priešintis Saudo Arabijai“, – svarsto P. Rivlinas.

Kaltinimai pakankamai svarūs pradėti blokadą?

Vis dėlto oficialiai Katarui mesti kaltinimai gali pasirodyti pakankamai svarūs pradėti blokadą. Kataras apkaltintas remiantis teroristines ir ekstremistines grupuotes, o diplomatinius ryšius su Kataru nutraukusios šalys įvardijo 59 asmenų vardus ir labdaros organizacijas, siejamas su Kataru, kurios rėmė kai kurias ekstremistines grupuotes, tokias kaip „Hamas“, „Islamo valstybė“, „Al-Qaeda“. 

Tačiau JAV ekspertas A. Fromherzas teigia nemanantis, kad tai yra pagrindinis blokados motyvas: „Iš dalies pranešimai perspaudė išorės sąjungininkų svarbą ir sumenkino regioninės politikos problemas. Nėra nieko naujo, kai šalys remia tam tikras organizacijas, norėdamos išplėsti savo įtaką pasaulyje. Tą darė tiek Kataras, tiek Saudo Arabija, tiek Jungtiniai Arabų Emyratai, tiek kitos šalys. Nematau to kaip išskirtinio dalyko, nes vienų ar kitų jėgų rėmimu apkaltinti galima abi puses.“

Paklaustas, ar tos organizacijos, kurias rėmė Kataras, buvo teroristinės, t. y. ar Katarui mesti kaltinimai turėjo pagrindo, A. Fromherzas sako, kad jei teroristinėmis organizacijomis laikote tas, kurias įvardija JAV, tuomet įrodymai apie Kataro paramą grindžiami nutekintais dokumentais arba nepatvirtintomis sąskaitomis. „Kyla daug neaiškumų dėl individualių asmenų, kurie teikia paramą ir ar jie susiję su valdžia. Taigi taip, tai miglotas paveikslas, bet jis toks pats miglotas viso regiono šalių atžvilgiu“, – mano A. Fromherzas.

Kitas Katarui išsakytas Arabų šalių reikalavimas – gerokai apriboti santykius su Iranu. Niekam ne paslaptis, kad Kataras su šiitišku Iranu dalijasi didžiausiu pasaulyje gamtinių dujų telkiniu, kuris dar net nėra visiškai ištyrinėtas, tad bendradarbiavimas abiem šalims itin svarbus.

Politine prasme Kataro ir Irano santykiai taip pat skiriasi nuo kitų Persijos įlankos šalių. Tam tikra prasme, Kataras nesilaiko bendros Persijos įlankos šalių bendradarbiavimo tarybos politikos. Pavyzdžiui, skirtingai nei Saudo Arabija ar Jungtiniai Arabų Emyratai, Kataras susilaiko nuo kritikos Irano vidaus ar užsienio politikai.

Žiniasklaida netruko pastebėti, kad prieš metus Kataras taip pat ilgiausiai iš Persijos įlankos šalių delsė išreikšti paramą Saudo Arabijai, po atakų prieš šalies ambasadą Teherane, ir paskutinis atšaukė savo diplomatus iš Irano sostinės. Džordžtauno universiteto profesorius Katare A. Al-Arianas sako, kad, jo nuomone, kalbos apie išskirtinius Kataro ir Irano ryšius perdėtos.

„Jie kaltina Katarą palaikant tam tikrus ryšius su Iranu, bet negali įrodyti. Manau, tai bereikšmė retorika. Jei pažiūrėtumėte į faktus, JAE turi daugiau tiesioginių prekybos santykiu su Iranu nei Kataras. Taigi, kalbant apie Irano ir Kataro santykius, jie pernelyg pervertinami, Kataras neišsiskiria iš kitų šalių. Be to, visos Persijos įlankos šalys palaiko diplomatinius santykius su Iranu“, – kalba A. Al-Arianas.

Paklaustas, ar gali ši blokada priartinti Katarą arčiau Irano, ypač kai jis paliktas iš esmės vienas, A. Al-Arianas sako su tuo tikrai sutinkantis: „Ironiška, bet dėl blokados Kataras priverstas perorientuoti savo prioritetus – užsitikrinti, kad jo ir Turkijos santykiai taptų tvirtesni. Ir tas pasitvirtino, kai buvo pradėta blokada, Ankara patvirtino atsiųsianti savo pajėgas į Katarą. Apie 40 proc. importo, maisto prekių į Katarą atkeliaudavo iš Saudo Arabijos, šią kryptį Kataras turėjo nedelsiant pakeisti. Naujomis kryptimis tapo Turkija, Omanas ir Iranas. Ir šios šalys sutvirtino santykius su Kataru.“

Uždaryti Turkijos karinę bazę Katare buvo dar vienas blokados reikalavimų sąrašo punktas. Šį reikalavimą atmetė ir Kataras ir Turkija, teigdami, kad Turkijos kariniai daliniai reikalingi Kataro karių apmokymams.

Krizė – akivaizdi kova dėl įtakos regione

Blokada Katarui tapo ne tik milžinišku politiniu išbandymu, bet ir jo ekonominės galios patikrinimu. Blokadą paskelbusios šalys nutraukė bet kokius prekybos ryšius, susisiekimą su Kataru. Dohai buvo itin svarbu kuo greičiau surasti naujų būdų maisto produktams gabenti. Dėl to rugsėjį buvo atidarytas naujo uostas, kuris, teigiama, padeda Katarui palengvinti jį ištikusią krizę. Dabar jis prekes galės atsivežti ne per Dubajų, o tiesiogiai iš Kinijos ar Omano. Tai reiškia, kad Kataras galės nenutraukti infrastruktūros plėtimo prieš artėjantį 2022 m. pasaulio futbolo čempionatą.

Tiesa, Jungtiniai Arabų Emyratai paragino Katarą atsisakyti idėjos rengti čempionatą teigdami, kad tuomet esą baigsis ir Persijos įlankos diplomatijos krizė. Kataras, kuris ir taip sulaukia tarptautinės kritikos dėl futbolo čempionato regimo, labiausiai dėl užsienio darbuotojų išnaudojimo, atmetė bet kokias kalbas.

Vis dėlto ekspertai sutinka, kad visiškai perorientuoti ekonomikos kelius ir prekybą Katarui prireiks tikrai daugiau nei kelių mėnesių. Taip pat ekonomistai teigia, kad dėl šios blokados iš dalies kenčia ir pačios blokadą pradėjusios šalys. Pavyzdžiui, kai kurie Saudo Arabijos regionai itin aktyviai prekiavo su Kataru, tačiau dešimtmečius trukę prekybiniai ryšiai net ir tarp smulkių verslininkų nutraukti.

Artimųjų Rytų šalių ekspertas iš Izraelio P. Rivlinas teigia, kad visa ši krizė – akivaizdi kova dėl įtakos regione ir galbūt labiausiai tarp Saudo Arabijos ir Irano: „Šie nesutarimai yra kiek užgožiami pastarųjų savaičių dramatiškų pokyčių pačioje Saudo Arabijoje. Saudo Arabija labai nerimauja dėl Irano buvimo Jemene, Sirijoje, Libane. Ir, pažvelgus į daug rimtesnius regiono konfliktus, kyla klausimas, kurių galų Saudo Arabija taip nesutaria su Kataru.“ 

Katarui, P. Rivlino nuomone, iš tiesų reikia kiek prislopinti „Al Jazeeros“ toną ir nutraukti ryšius su „Hamas“, ir greičiausiai Saudo Arabijai to pakaktų, ypač atsižvelgiant į dabartinę jos vidinę ir išorinę padėtį. „Tai žinoma, tik hipotezė, kuri pasitvirtins arba ne po kelių mėnesių. Reikėtų pripažinti, kad niekada iki galo nesupratau šio konflikto, ir, tiesą sakant, niekur neradau įtikinamo paaiškinimo. Kita vertus, tai labai Artimiesiems Rytams būdingas konfliktas, kurį didele dalimi nulemia lyderių ego“, – pastebi P. Rivlinas. 

A. Al-Ariano nuomone, šia krize bandoma sukurti regioninę tvarką, pagal kurią kai kurios šalys diktuotų sąlygas, kitos būtų naudos gavėjos, kitos – tiesiog turėtų priimti tą politiką: „Blokadą pradėjo keturios šalys – Saudo Arabija ir JAE akivaizdžiai yra pagrindiniai politikos formuotojai, Egiptas ir Bahreinas – jaunesnieji jų partneriai. Pavyzdžiui, El Sisio režimas Egipte pirmuosius ketverius metus buvo visiškai išlaikomas JAE ir Saudo Arabijos. Taigi šių šalių išgyvenimas priklauso nuo Saudo Arabijos ir JAE. Panašiomis sąlygomis prie blokados jungėsi ir mažesnės dar skurdesnės šalys, pavyzdžiui, Mauritanija, Čadas, jos iš esmės neturėjo jokių problemų dėl Kataro, bet joms buvo naudinga šią blokadą išnaudoti dėl finansinių galimybių.“

Blokada nulems Kataro politinį statusą regione

Politikos ekspertai aktyviai diskutuoja, kur slypi tikrosios Kataro blokados priežastys. Akivaizdu viena, kad ši diplomatinė krizė daugialypė ir čia interesų turi ne viena valstybė. Žiniasklaidoje pasirodė spekuliacijų, kad iš dalies Saudo Arabijos sprendimas paskelbti blokadą Katarui susijęs ir su šiltėjančiais santykiais su Izraeliu.

Apie neoficialius aukšto lygio ryšius tarp Izraelio ir Saudo Arabijos kalbama jau nuo 2013 m. Ne vienas netruko pastebėti, kad šį kartą Saudo Arabijos ir Izraelio priešai sutampa. Blokada reikalaujama nutraukti ryšius su Iranu ir nustoti finansuoti teroristines organizacijas, tarp jų ir „Hamas“.

Tiesa, dalis ekspertų, abejoja, ar Izraelis iš tiesų būtų suinteresuotas sunitų šalių susiskaldymu Persijos įlankoje, t. y. sunitų sparno silpnėjimu bent jau diplomatinėje kovoje prieš šiitus.

Ši pirmiausia tarp Persijos įlankos šalių kilusi krizė neturi precedento. Tokio masto įžeidinėjimų žiniasklaidoje ar socialiniuose tinkluose regiono karališkosioms šalių šeimoms niekada nebuvo. Nebuvo ir tokio masto politinio ir ekonominio spaudimo Katarui. Pasak Džordžijos valstijos universiteto profesorius A. Fromherzo, ši blokada nulems Kataro politinį statusą regione.

„Jei blokada bus atšaukta, ji Katarą paliks sustiprėjusioje pozicijoje. Katare bus išaugęs palaikymas šeihui. Jei blokada nebus panaikinta, Kataro situacija būtų daug sudėtingesnė. Jei ši blokada taps status quo klausimu, ji tikrai pastūmės Katarą į Irano pusę, taip pat Kataras gali imti kenkti Persijos įlankos šalių bendradarbiavimo taryboms interesams. Tačiau jei Katarui pavyks išsaugoti savo nepriklausomą balsą, net ir pasibaigus blokadai, jo politinis statusas tikrai išaugs“, – mano A. Fromherzas.

Nors Kuveitas ėmėsi medijuoti konfliktą, o Jungtinės Tautos Dohos raginamos išsikišti, kol kas nematyti ryškių ženklų, kad Kataro blokadą ketinama nutraukti. Regione jaučiama, kad, net jei ir blokada bus nutraukta, Persijos šalių santykiai niekada nebebus tokie kokie buvo ir kad prireiks labai daug laiko pasitikėjimui susigrąžinti.