Katynės žudynės jau 70 metų temdo Rusijos ir Lenkijos santykius. Ar šių dviejų šalių premjerų susitikimas per tragiškų įvykių minėjimą padės atitirpdyti ledus?

Atšilimo ženklai

Rusijos ir Lenkijos premjerai trečiadienį žengė precedento neturintį žingsnį, kai kartu pagerbė prieš 70 metų nužudytų 22 tūkst. Lenkijos kariškių atminimą Katynėje. Vladimiras Putinas ir Donaldas Tuskas taip pat pagerbė diktatoriaus Josifo Stalino Sovietų Sąjungoje vykdytų represijų aukas, palaidotas šalia Lenkijos kariškių kapvietės Katynės miške, netoli Rusijos vakarinio miesto Smolensko.

"Lenkijos ir Rusijos santykiuose tai yra precedento neturintis žingsnis, – pripažino buvęs Lenkijos užsienio reikalų ministras Adamas Rotfeldas. – Šį procesą pradėjo Michailas Gorbačiovas ir Borisas Jelcinas, bet nė vienam jų neužteko drąsos pakviesti Lenkijos prezidentą arba premjerą į Katynę. Tai, ką padarė V.Putinas, yra tam tikras ženklas, kad kažkas keičiasi."

Demonstruodamas naują atvirumo antplūdį sprendžiant šią problemą, Rusijos visuomeninės televizijos kanalas "Kultūra" pirmą kartą parodė lenkų režisieriaus Andrzejaus Wajdos filmą "Katynė", vaizduojantį tas žudynes.

Maskva slepia dokumentus

Lenkų kariškių žudynės vyko keliose vietose, tačiau Katynė tapo jų simboliu. Tie įvykiai taip pat susiję su, ko gera, skandalingiausiu melu, kurį pusę šimtmečio skleidė Sovietų Sąjungos propaganda, kaltę dėl lenkų karininkų nužudymo vertusi naciams.

Katynės klausimas tebėra itin opus Varšuvai ir Maskvai palaikant santykius, kurie dažnai būdavo įtempti nuo tada, kai Lenkijoje 1989 m. buvo taikiai nuverstas komunistinis režimas. 1999 m. Lenkija įstojo į NATO, o 2004 m. – į ES.

Maskva atsisako parodyti Varšuvai visus archyvinius dokumentus, susijusius su Katynės žudynėmis. Netgi dabar dalis Rusijos gyventojų, ilgą laiką girdėjusių vien sovietinę propagandą, nežino arba nenori pripažinti tiesos apie tuos įvykius.

Rusijos teismai yra įslaptinę daugumą su Katynės žudynėmis susijusių dokumentų, todėl tapo neprieinama informacija, galinti padėti surasti asmenis, kurių likimas iki šiol nežinomas.

Skausmas nenuslopo

Sovietų NKVD išžudė 22 tūkst. Lenkijos elitinių karininkų, kurie nuo 1939 m. rugsėjo 1 d. kovėsi prieš nacistinę Vokietiją, o vėliau pakliuvo į Raudonosios armijos nelaisvę, kai Sovietų Sąjungos pajėgos pagal slaptą susitarimą su Berlynu įsiveržė į Lenkiją iš rytų.

Nužudytų karininkų artimieji dešimtmečius gyveno kęsdami melą ir diskriminaciją. Sovietų Sąjunga 50 metų bandė permesti kaltę naciams, kurie 1943 m. Katynės miške aptiko masines kapvietes. Tik 1990 m. perestroikos iniciatorius M.Gorbačiovas pripažino Sovietų Sąjungos atsakomybę už kraupius įvykius.

Jolantai Klimowicz-Osmanczyk buvo devyneri, kai jos tėvas Olgierdas pakliuvo į sovietų nelaisvę. Iki karo pabaigos šeima nieko nežinojo apie jo likimą, o vėliau komunistinė Lenkijos valdžia uždraudė bet kokias diskusijas šiuo klausimu.

"Netekau tėvo, žmogaus, kurį labai mylėjau. Net dabar jaučiu, galbūt netgi dar giliau, kaip man jo trūko gyvenime, – Didžiosios Britanijos nacionaliniam transliuotojui BBC pasakojo moteris. – Skaudžiausia buvo tai, kad negalėjome jo ieškoti ir net kalbėti apie šią istoriją."

J.Stalino kėslai

Po Lenkijos okupacijos Sovietų Sąjungos nelaisvėje atsidūrė 230 tūkst. šios šalies gynėjų. Tarp jų buvo daug elito atstovų: generolų, diplomatų, valstybės tarnautojų, inžinierių, rašytojų, aktorių, politikų. Dalis jų 1920 m. kovojo prieš Raudonąją armiją.

Dalis belaisvių buvo paleista, dalis perduota naciams. Sovietų Sąjungos lageriuose liko 39 tūkst. Lenkijos karininkų ir policininkų. 1940 m. kovą Komunistų partijos Centrinis komitetas pasiūlė juos išžudyti.

"Šie karo belaisviai yra užkietėję sovietų valdžios priešai, persipildę neapykantos sovietinei santvarkai. Kiekvienas jų tik laukia galimybės ištrūkti į laisvę, kad prisijungtų prie aktyvios kovos su sovietų valdžia", –laiške J.Stalinui rašė vidaus reikalų liaudies komisaras Lavrentijus Berija.

Pagal J.Stalino įsakymą 1940 m. buvo nužudyti 21 857 lenkų belaisviai. Aukos buvo sušaudytos vokiškais pistoletais į galvą iš nugaros, o jų kūnai metami į masines kapvietes.

Istorikai neranda vieno paaiškinimo, kodėl J.Stalinas davė šį įsakymą ir neišsiuntė belaisvių į koncentracijos stovyklas. Iškelta versija, jog SSRS lyderis norėjo sunaikinti Lenkijos kariuomenę, kad ši šalis po karo nepajėgtų atgimti kaip valstybė. Kita versija skelbia, kad siekta atlaisvinti vietą lageriuose ir kalėjimuose Baltijos šalių kariškiams, jei šie būtų pasipriešinę aneksijai.