Dėmesio centre – viešas pasipiktinimas dėl Lenkijoje ką tik priimto įstatymo, pagal kurio nuostatas kaltinimai Lenkijai dėl jos veiksmų Antrojo pasaulinio karo metais laikytini nusikalstamais. Šiuo teisės aktu, kurį jau yra ratifikavęs Lenkijos parlamentas, o antradienį pasirašė ir šalies prezidentas Andrzejus Duda, numatomas laisvės atėmimas iki trejų metų bet kam, kas „viešai, iškreipdamas tiesą, Lenkijos tautai ar Lenkijos valstybei priskirs atsakomybę arba dalinę atsakomybę už nacių įvykdytus nusikaltimus.“

Kantrybė trūko dėl klaidingos interpretacijos

Priimti tokį įstatymą lenkus paskatino tai, kad daugelyje viešų šaltinių, kuriuose minimos nacistinės Vokietijos okupuotoje Lenkijos teritorijoje įrengtos koncentracijos stovyklos ar kitos masinių žudynių vietos, nurodoma, kad tai esą yra lenkų ar Lenkijos stovyklos. Dėl tokios klaidingos interpretacijos gali susidaryti vaizdas, jog tai Lenkijos valdžia ir jos žmonės yra kalti dėl šių kalinimui, kankinimams ir žudynėms skirtų vietų atsiradimo.

2012 m., Prezidento laisvės medaliu po mirties apdovanodamas lenkų rezistencijos dalyvį Janą Karskį, Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas Barackas Obama pavartojo terminą Lenkijos mirties stovykla. Nežiūrint į tai, kad B. Obama nedelsdamas atsiprašė, ši jo frazė išprovokavo debatus dėl Lenkijos ir lenkų vaidmens nacių nusikaltimų kontekste.

Rašinio autorė E. Friedberg ragina skaitytojus būti atidžius ir neapsirikti: tokie terminai kaip Lenkijos mirties stovykla ir pan. yra istoriškai netikslūs ir iškraipo mūsų supratimą apie tai, kaip ir kodėl nacistinė Vokietija šioje šalyje steigė žmonių žudymo centrus. Faktai aiškiai rodo, kad Vokietijos okupacijos metais ir Lenkijoje vykdyto Holokausto laikotarpiu uolių krikščionių lenkų vaidmuo nebuvo vienareikšmiškas nei kalbant apie dalyvavimą vykdant nusikaltimus, nei kalbant apie neturėjimą su tuo nieko bendra.

Lenkija buvo Vokietijos agresijos auka: ji – viena iš tų šalių, kuriose nacių okupacijos režimas veikė ypač brutaliai. Vis dėlto, nepaisant grėsusių bausmių žiaurumo, lenkų, pelniusių Pasaulio tautų teisuolio vardą, yra daugiau negu bet kurios kitos Europos šalies piliečių (šis titulas skiriamas tiems, kurie gelbėjo žydus rizikuodami savo pačių gyvybe). Tačiau buvo ir tokių, kurie prisidėjo prie Vokietijos vykdomos žydų naikinimo kampanijos ir ją rėmė.

Jauna valstybė, ieškanti tapatybės

Dar iki prasidedant Antrajam pasauliniam karui, antisemitinės nuotaikos Lenkijoje buvo juntamos gana stipriai. Šalies valdžia, siekdama išguiti žydus iš svarbiausių šalies viešojo gyvenimo sektorių, net ėmėsi atitinkamų teisinių priemonių. Po Pirmojo pasaulinio karo susikūrusi moderni valstybė buvo dar tik pradedanti ieškoti savo ideologinio pamato, savos tapatybės. Katalikybėje įsišaknijęs nacionalizmas buvo centrinė šių pastangų ašis.

Holokausto išvakarėse žydai sudarė apie 10 proc. Lenkijos ir apie trečdalį jos sostinės Varšuvos gyventojų. Nuogąstaudami, kad žydų įtaka šalyje pernelyg didelė, kai kurie lenkų politikai puoselėjo masinės žydų emigracijos iš šalies idėją. Štai tokių aplinkybių fone Lenkija įsitraukė į Antrąjį pasaulinį karą. Po vokiečių ir sovietų invazijos 1939 m. rugsėjį šalis atsidūrė dviejų okupantų gniaužtuose. 1941-aisiais, po Vokietijos atakų prieš Sovietų Sąjungą, visa Lenkija atiteko Vokietijos žinion.

Iš viso per karą gyvybės neteko apie 2 mln. ne žydų kilmės lenkų civilių ir kariškių.

Naciai lenkus vertino kaip žemesnės rasės individus. Siekdami sunaikinti Lenkijos elitą, jie nužudė dešimtis tūkstančių katalikų kunigų, intelektualų, mokytojų ir politinių veikėjų. Naciai siekė Lenkijos visuomenę palikti be vedlių, taip tikėdamiesi sumažinti svaraus pasipriešinimo riziką, todėl vieną po kitos eliminavo grupes, kurios galėtų tapti tokio žingsnio iniciatorėmis. Mažiausiai 1,5 mln. lenkų buvo išvežta į Vokietiją įvairiems su karo veiksmais susijusiems darbams, šimtai tūkstančių pateko į koncentracijos stovyklas. Iš viso per karą gyvybės neteko apie 2 mln. ne žydų kilmės lenkų civilių ir kariškių.

Kurdama masinio žmonių naikinimo aparatą, logistinės pagalbos Vokietijos valdžia atsisuko į Lenkijos policijos pajėgas ir geležinkelių darbininkus. Konkrečiai – jiems buvo pavesta saugoti getus, kuriuose buvo laikoma šimtai tūkstančių deportacijai į žudymo centrus pasmerktų žydų tautybės vyrų, moterų ir vaikų.

1940 m. lapkričio mėn. Ewaldu Reimanu prisistatęs asmuo nusiuntė štai tokį laišką vienai žydų šeimai. „Ponios ir ponai, – rašė jis laiške, – remdamiesi nuodugniais tyrimais, mes išsiaiškinome tiesą – kad esate semitų kilmės. Tokiomis aplinkybėmis reikalaujame, kad šio rašto savininkui įteiktumėte 2 000 (du tūkstančius) zlotų sandariai uždarytame voke. [...] Už tai mes sunaikinsime visus mūsų turimus įkalčius. Priešingu atveju mes nedelsdami juos perduosime Vokietijos valdžios institucijoms.“ Tai sugadino gyvenimą daugybei žydų. Jei ne šantažas, turėdami netikrus tapatybės dokumentus, jie būtų galėję išvengti vokiečių persekiojimo ir išvarymo į getus.

Veikė ir niekieno neraginami

Antisemitizmas reiškėsi ne vien pataikavimu okupacinės Vokietijos valdžiai. Žinoma nemažai tvirtais įrodymais paremtų atvejų, kai – ypač mažesniuose Rytų Lenkijos miesteliuose – vietiniai žmonės, puikiai žinodami apie nacių buvimą ir įkvėpti jų antisemitinės politikos, rengė smurto išpuolius prieš savo kaimynus žydus, juos žudė. Vienas liūdniausiai pagarsėjusių tokio pobūdžio incidentų – 1941 m. vasarą įvykdytas vadinamasis Jedvabno pogromas, kuomet vietos lenkai gyvus sudegino kelis šimtus kaimynystėje gyvenusių žydų.

Kita vertus, tuometė Londone įsikūrusi Lenkijos emigracinė vyriausybė rėmė pasipriešinimo Vokietijos okupacijai judėjimą ir siekė padėti Lenkijoje gyvenantiems žydams. J. Karskis, veikęs kaip pasiuntinys tarp Lenkijos pogrindžio ir emigracinės vyriausybės, buvo vienas pirmųjų, savo akimis mačiusių Holokaustą ir paliudijusių tai sąjungininkų lyderiams, tarp jų – tuomečiam JAV prezidentui Franklinui Rooseveltui. Šiuo veiksmu J. Karskis tikėjosi prišaukti savo šaliai pagalbos.

Pačioje okupuotoje Lenkijoje veikė pogrindinė žydų gelbėtojų grupė – vadinamoji pagalbos žydams taryba („Žegota“). Jos pastangomis (parūpinant suklastotus tapatybės dokumentus ir organizuojant slėptuves bei pabėgimo kelius) išgelbėta keli tūkstančiai žmonių. Daugybė narsių lenkų rizikavo gyvybe, kad išgelbėtų žydus, su kuriais juos siejo asmeniniai ryšiai; viena tokių – Gertruda Babilinska.

Deja, minėti pasipriešinimo naciams ir žydų gelbėjimo atvejai sietini tik su labai maža Lenkijos gyventojų dalimi, rašo E. Friedberg. Baigiantis karui, 3 mln. Lenkijos žydų (90 proc. visų iki karo čia gyvenusių žydų; viena didžiausių proporcijų Europoje) buvo nužudyti vokiečių ir su vokiečiais bendradarbiavusių kitų tautybių žmonių.

Ką rodo šis kontrastas?

Rašinio autorė primena viena istoriją, nutikusią žydų kilmės berniukui Aaronui Elsteriui. Aaronas gimė 1933 m. Lenkijos mieste Palenkės Sokoluve. Jo tėvai turėjo mėsos krautuvėlę. Mėsa, kuria joje prekiavo, nebuvo košerinė, ir dauguma jų klientų buvo krikščionys. Aaronas įsitikinęs, kad būtent todėl jam pavyko išgyventi Holokaustą. Jo tėvai ir jaunėlė sesuo buvo nužudyti.

1941 m. Aaroną ir kitą jo seserį priglaudė kaimynystėje ūkininkavusi krikščionių šeima. Čia Aaronas su seserimi pragyveno visus karo metus. Vis dėlto, netrukus po to, kai priglaudė du Elsterių šeimos vaikus, tokio savo poelgio globėjai pasigailėjo. Aaronas prisimena, kad ant jo ir jo sesers buvo nuolat pykstama, jie buvo nuolat engiami ir neprižiūrimi.

Aaronas pasakoja: „Aš buvau jiems dėkingas, bet kartu jų bijojau, nes jie nuolat mane žemino, gąsdino ir aiškino, kokį didelį vargą aš jiems užtraukiau pas juos ateidamas. [...] Ji mums, man ir seseriai, nuolat kartojo: „Jeigu vokiečiai jus pagaus, jūs pasakysit jiems, kas jums padėjo, ir tada jie mus nužudys.“ Taigi situacija buvo prieštaringa: ji norėjo mums padėti, bet kartu troško ir atsikratyti mumis.“

Ką turėtume galvoti apie tokį prieštaringos moralės žmogų kaip Aarono pasakojime minėta moteris, klausia E. Friedberg. Viena vertus, metų metus ji emociškai engė du jos priežiūron patikėtus vaikus. Kita vertus, ji jautėsi užspeista savo pačios sprendimo ir vis dėlto buvo atsakinga už jų gyvybės išsaugojimą.

E. Friedberg teigimu, Elsterių šeimos vaikų istorija tam tikra prasme įkūnija visos Lenkijos padėties sudėtingumą Holokausto laikotarpiu. Minimi žmonės pateko į nacistinės Vokietijos sukeltą ir ilgus metus kurstytą pragarą. Verčiami išgyventi begalę emocijų vienu metu – baimę, godumą, užuojautą, oportunizmą, neapykantą (taip pat ir antisemitinio atspalvio), jie demonstravo tokį elgesį, koks tik gali būti būdingas žmogui, nesvarbu, kokios jis tautybės.

Izraelis rengiasi atsakomiesiems veiksmams

Negalėdami nevaržomai tyrinėti ir aptarinėti tamsiausio žmonijos nuosmukio – tokio, kuris privertė žmogų griebtis genocido, taip ir nepajėgsime perprasti, kokios jėgos nulėmė Holokausto siaubus. Reaguodamas į naująjį Lenkijoje priimtą įstatymą, Izraelio parlamentas svarsto galimybę išleisti tokį teisės aktą, pagal kurį būtų baudžiama už lenkų bendradarbiavimo reikšmės vykdant Holokaustą sumenkinimą.

Tokie atsakomieji teisėkūros lygmens veiksmai, pasak istorikės, verčia sunerimti. Taip, stengiantis dokumentuoti praeitį, visuomet tenka interpretuoti, ir išlikti ideologiškai neutraliam yra labai sunku, pripažįsta ji. Tačiau politikai į šį procesą kištis neturėtų. Dabar Lenkijos Konstitucinis Tribunolas svarstys, ar naujasis įstatymas – įstatymas, keliantis grėsmę galimybei sąžiningai vertinti sudėtingą praeitį, – dera su konstitucijos nuostatomis. Pasak Holokausto memorialinio muziejaus istorikės, kai mus paliks paskutinis Antrojo pasaulinio karo negandų liudininkas, Tribunolo sprendimas bus didžiulės svarbos precedentas, turėsiantis įtakos ne tik Lenkijos, bet ir visos Europos ateičiai.