Atidarymo kalba

Vienas iš svarbiausių kongreso įvykių yra pirmosios dienos atidarymo ceremonijos metu sakoma KKP generalinio sekretoriaus ataskaitinė kalba. Kadangi ji skirta ne tik pastarųjų penkerių metų vyriausybės veiklai apžvelgti, bet ir atskleisti numatomus ateinančių metų tikslus, kalbos turiniui skiriama daug dėmesio. Tiesa, reikia pažymėti, kad kongresuose išsakomos kalbos būna gan aptakios, jose daug ideologinių lozungų, nesileidžiama į detalesnį vienos ar kitos problemos nagrinėjimą.

Xi nepadarė išimties ir savo beveik dvi valandas trukusiame pasisakyme pakartojo gan įprastas klišes: vidaus politikos srityje išsakė pagyras KKP už gerą darbą stiprinant Kiniją, saugant jos gamtą, užtikrinant žmonių gerovę ir saugumą, o tarptautinėje sferoje paminėjo norą siekti taikos, bendradarbiavimo ir, žinoma, Taivano susivienijimo. Tarsi nieko, kas būtų verta išsamiau aptarti. Daugiau detalių išryškėja pradėjus Xi kalbą lyginti su ankstesnėmis ir ieškant raktažodžių, per kuriuos atsiskleidžia gilesnės prasmės.

Pirmas pastebėjimas būtų apie gan atvirą Xi išsakytą kritiką padėčiai partijos viduje iki jo atėjimo į valdžią. Neminint konkrečių vardų, buvo vardinama įsisenėjusi korupcija, vadovybės silpnumas, lėšų švaistymas ir kitos ydos. Žinoma, nepamirštant pasakyti, kad visa tai didele dalimi jau yra praeitis, nes būtent Xi valdymo metais pagrindinės problemos buvo išspręstos. Taip buvo siunčiamas signalas, kad ankstesnė vadovybė nesitvarkė taip gerai, kaip dabartinė, ir buvo net privedusi KKP prie pavojingos vidinės krizės. Xi save pateikdamas kaip gelbėtoją ir gabų vadovą, patvirtino argumentą, kad jo valdymas ne tik galėtų, bet ir turėtų tęstis.

Antra įžvalga susijusi su kalboje išaugusiu dėmesiu saugumui ir karinei galiai. Xi, nors ir ne kartą paminėjo taikos svarbą, tai darė mažiau nei jo pirmtakai ir labiau akcentavo grėsmes ir jų suvaldymą. Viena iš priemonių tai padaryti yra Kinijos karinės galios stiprinimas – moderni nuolat parengtyje esanti armija yra pateikiama kaip esminė priemonė apsaugoti šalį, vesti ją prie didesnio klestėjimo ir teritorinio vientisumo užtikrinimo. Šis aspektas kalboje nedetalizuojamas, tačiau, žinoma, apeliuoja į Taivano, Honkongo, Pietų Kinijos jūros salelių ir kitas teritorijas, kurias Kinija vertina kaip ne iki galo išspręstus klausimus. Be to, skirtingai nei pirmtakai Hu ar Jiang, Xi savo kalboje užsiminė apie strateginio atgrasymo priemonių stiprinimą, taip pasiųsdamas žinutę, kad Kinija toliau investuos į branduolinių ginklų gamybos ir naudojimo pajėgumus.

Galiausiai trečias aspektas, kurį norisi išskirti Xi kalboje, yra jau minėti teritorijų klausimai. Skirtingai nuo ankstesnių kongresų, šįkart nebuvo paminėtas terminas „periferija“ (边疆). Juo apibūdinama šiaurės vakarų Sindziango provincija, pastaraisiais metais dažnai minima dėl ten įsteigtų perauklėjimo stovyklų, nukreiptų prieš etninę uigūrų mažumą. Tiesa, išsamesnėje raštu pateiktoje Xi kalboje ši tema trumpam sušmėžuoja, tačiau jos nepaminėjimas žodžiu rodo požiūrį, kad tai KKP nebėra itin aktualus klausimas. Iš kitos pusės, kalboje daug dėmesio teko Honkongui, pasidžiaugiant sėkmingu tvarkos įvedimu ir „patriotų“ atėjimu į valdžią. Iš tiesų užgniaužti protestai ir opozicijos suvaržymai pastaraisiais metais pakeitė šios teritorijos politinį gyvenimą ir priartino jį prie Pekino. Xi savo kalboje davė pažadą, kad Honkonge ir toliau bus susidorojama su „antikiniškais elementais“ ir užtikrinama, kad administravimą vykdytų „patriotai“.

Žinoma, didžiuoju galvos skausmu KKP išlieka Taivanas. Šiuo klausimu Xi pasisakymas nebuvo kuo nors išskirtinis, nes buvo pakartota sena mantra: Taivaną Kinija galiausiai susigrąžins, idealiu atveju taikiomis priemonėmis, bet neatmetamas ir jėgos panaudojimas, ypač į šį reikalą kišantis užsienio šalims arba pačiam Taivanui skelbiant savo nepriklausomumą. Turint omeny anksčiau paminėtus akcentus apie Kinijos karinės galios stiprinimą, Xi siunčia aiškų signalą, kad egzistuoja nuolatinė armijos parengtis prireikus dalyvauti „susigrąžinant“ Taivaną.

Kas toliau?

Paskutinėmis kongreso dienomis pristatyta kitų penkerių metų KKP vadovybė aiškiai rodo Xi įsitvirtinimą valdžioje: reikšmingiausius postus užima jam artimi žmonės, bet kokios galimos kritikos ar opozicijos galimybė artimiausiems metams yra sumažinta iki minimumo. Tai ypač akivaizdu pažiūrėjus į naujojo Nuolatinio komiteto, kuris visiškai išgrynintas iki Xi palankių partijos narių, sudėtį. Tuo parodomi ne tik Xi planai dar ne vienus metus likti KKP viršūnėje, bet ir naujų tradicijų kūrimas: paminamos ankstesnės normos dėl kadencijų ribojimo, amžiaus limitų, darbo patirties, gebėjimų ir pan., o vietoj jų iškeliamas lojalumas Xi.

Taivaną Kinija galiausiai susigrąžins, idealiu atveju taikiomis priemonėmis, bet neatmetamas ir jėgos panaudojimas, ypač į šį reikalą kišantis užsienio šalims arba pačiam Taivanui skelbiant savo nepriklausomumą.

Pavyzdžiui, hierarchijoje antruoju po Xi stovintis Li Qiang taps Kinijos premjeru, nepaisant to, kad prieš tai nebuvo užėmęs jokių nacionalinio lygmens pareigų ir buvo kritikuotas dėl pandemijos valdymo jam einant Šanchajaus mero pareigas. Taip pat naujai į komitetą paskirtas Cai Qi sulaukė daug dėmesio 2017 m., kai, eidamas Pekino mero pareigas, įsakė sugriauti pastatus, kuriuose glaudėsi migrantai darbuotojai. Tai sukėlė gyventojų pasipiktinimą visa KKP, kaip turinčia ginti darbininkus, ir pavienius protestus.

Nepaisant to, Cai Qi pareigos ir toliau sėkmingai kilo, taip parodant, kad valdant Xi, anksčiau itin akcentuota meritokratija pastumiama į šoną. Perfrazavus Kinijos ekonominių reformų tėvo Deng Xiaoping žodžius, „nesvarbu, ar katė juoda ar balta, svarbu, kad gaudo peles“, esmine katės savybe Kinijoje tampa ne pelių gaudymas, bet pritarimas Xi valdymui.

Tokie pokyčiai verčia sunerimti, nes Kinija tolsta nuo kolektyvinio sprendimų priėmimo, kurį anksčiau užtikrindavo konkurencija ir diskusijos už uždarų durų KKP viduje. Vietoj to įsigali vienos asmenybės diktatas, kuris gali vesti šalį prie mažiau pasvertų ir siauresniam žmonių ratui palankių sprendimų, aštresnės retorikos, priešų, o ne draugų paieškos.

Žinutė Lietuvai

Xi kalboje sudėti akcentai ir tolesnis jo įsitvirtinimas valdžioje rodo, kad neturėtume puoselėti lūkesčių dėl atviresnės, lankstesnės ir labiau į kompromisus linkusios Kinijos. Priešingai, Kinija aktyviau ir veržliau kels į priekį savo interesus, reikalaus jos keliamų sąlygų laikymosi ir nesibodės naudoti ekonominių ir politinių svertų užsienio politikoje.

Lietuva tai yra jau pajautusi, kai santykius su Kinija apibūdinantis šūkis „draugystė tęsiasi per amžius“, paviešintas 2016 m. švenčiant diplomatinių santykių 25-metį, per trumpą laiką virto įvairiapusiais kaltinimais ir spaudimu. Po pastarojo KKP kongreso neatrodo, kad atsivertų naujos galimybės pagerinti santykius su Pekinu be didelių nuolaidų Taivano, žmogaus teisių ar kitų Kinijai jautrių klausimų.

Be to, augančios Kinijos karinės ambicijos išliks įtampų šaltiniu platesniame Kinijos ir NATO santykių kontekste, ypač turint omenyje Pekino aptakią poziciją Rusijos agresijos atžvilgiu. Visa tai Lietuvos ir Kinijos santykiams suteikia toli gražu ne patį palankiausią pagrindą juos sugrąžinti į buvusius draugiškesnius ir artimesnius.

Verslo reakcija

Investuotojams sunerimus dėl procesų Kinijoje, Kinijos juanio kursas antradienį nukrito į žemiausią lygį per penkiolika metų JAV dolerio atžvilgiu, o Honkongo vertybinių popierių biržoje kotiruojamų įmonių akcijos nukrito iki žemiausio lygio nuo pasaulinės finansų krizės 2008 m.

Pranešimas, kad Xi Jinpingas užsitikrino trečią partijos vadovo kadenciją ir prezidento postą, sukėlė investuotojų nuogąstavimų, jog Kinijos valdžia tęs nulinio COVID-19 ir kitą politiką, kuri smogė ekonomikai.

Trečiadienį paskelbta, kad Kinijos fiskalinis deficitas per pirmuosius devynis šių metų mėnesius pasiekė visų laikų rekordą –  7,16 trln. juanių (980 mlrd. JAV dolerių). Tai beveik tris kartus daugiau nei 2,6 trln. juanių deficitas per tą patį laikotarpį pernai.

Tokią išvadą daro „Bloomberg“ ekspertai, atlikę vyriausybės duomenų analizę ir atsižvelgdami į nekilnojamojo turto sektoriaus krizę ir mokesčių nuolaidoms, skirtoms paskatinti vėstančią ekonomiką, ištuštinus vyriausybės iždą.

Vyriausybei bandant gaivinti ekonomiką ir suteikus daugiau mokesčių nuolaidų įmonėms, bendros vyriausybės pajamos sausio–rugsėjo mėnesiais sumažėjo 6,6 proc., iki 15,3 trln. juanių. Po vyriausybės infrastruktūros programų, skirtų skatinti augimą ir kurti darbo vietas, fiskalinės išlaidos per šį laikotarpį išaugo 6,2 proc., iki 19,04 trln. juanių

Šios savaitės duomenys parodė, kad Kinijos ekonomika trečiąjį ketvirtį, palyginti su tuo pačiu laikotarpiu prieš metus, išaugo 3,9 proc.

Kinija taip pat susiduria su precedento neturinčia krize nekilnojamojo turto sektoriuje, kuris kartu su statybų sektoriumi sudaro daugiau nei ketvirtadalį šalies bendrojo vidaus produkto (BVP).

Spalio mėnesį nenaujo būstų kainos sumažėjo labiausiai per mėnesį nuo 2014 m. „Būsto rinka vis dar yra įstrigusi smukimo spiralėje, pasaulinė paklausa toliau vėsta, o silpnas juanis riboja centrinio banko galimybes imtis politinių paramos priemonių“, – pažymėjo tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Capital Economics“ analitikas Julianas Evansas-Pritchardas.

Vartotojų paklausą taip pat slopino staigūs karantinai ir griežti kelionių apribojimai pagal griežtą Pekino nulinio COVID politiką. Kinija yra paskutinė iš didžiausių pasaulio ekonomikų, kuri vis dar laikosi nulinio COVID strategijos.

„Nėra jokių aiškių ženklų, rodančių, kad nulinio COVID strategija labiau sušvelnėtų“, – teigė „Nomura“ ekonomistas Ting Lu ir pridūrė, kad šią savaitę 28 miestuose Kinijoje bent 207 mln. žmonių buvo taikomi tam tikri apribojimai.

Šaltinis: BNS