Šiaurės Kaukazas – ne veltui vadinamas Rusijos opa. Pokalbis apie šį regioną su Kauno Vytauto Didžiojo universiteto profesoriumi dr. Egdūnu Račiumi.

– Profesoriau, Rusijoje net ėmė sklisti gandas, esą teroro aktai Volgograde buvo naudingi šalies saugumui. Neva po kiekvieno tokio išpuolio saugumo žinybos gauna papildomą finansavimą, o dar ir olimpinės žaidynės ant nosies. Kaip vertinate tokias kalbas?

– Na, žmonės, kurie domisi procesais Šiaurės Kaukaze, vargu ar patikėtų tokiomis sąmokslo teorijomis. Manyti, kad už teroro aktų stovi Rusijos valdžia, klaidinga. Tokiu atveju Rusijos režimas tik kąstų sau į kulną.

Šiaurės Kaukaze vis intensyviau vyksta kovos. Įvairios separatistinės grupuotės kovoja su Rusijos federalinėmis pajėgomis. Šiuo požiūriu akivaizdu, kad Rusija dar neišsprendė Šiaurės Kaukazo klausimo. Yra gausybė įvairių organizacijų, ideologų pasisakymų. Pakanka žvilgtelėti į virtualiąją erdvę. Kai kurių šių ideologų akimis, Kaukazas jau gyvena nepriklausomas nuo Rusijos Federacijos. Žinoma, tai – iliuzija, tačiau ta vizija yra deklaruota. Rusijos režimas juk šių vizijų nekuria.

Kitas aspektas, jeigu pažiūrėsime į Kaukazą per globalią prizmę. Nors po Šaltojo karo Rusija plačiai neatsivėrė pasauliui, o ir pasaulis neatsivėrė Rusijai, po to, kai  paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje išsikerojo "Al Qaedos" tinklas, galima tvirtai sakyti, kad Šiaurės Kaukazas tapo pasaulinio džihadistų fronto dalimi.

Kitaip sakant, be vidinio veiksnio, – separatizmo, noro kurti savarankiškas valstybes Kaukaze vieno arba kito etnoso pagrindu, – turime globalų aspektą. Įvairūs Vidurio Rytų ar kitų regionų judėjimai vienaip ar kitaip yra susiję su grupuotėmis, veikiančiomis Šiaurės Kaukaze. Šio Rusijos regiono žmonės vyksta į kitus regionus, galbūt dėl mokslo, indoktrinacijos, treniruočių, bet ir į Kaukazą atvyksta žmonių iš kitų kraštų.

– Taigi, kas su kuo ir dėl ko kovoja Šiaurės Kaukaze?

– Spektras – didelis. Šiurkščiai tariant, Šiaurės Kaukazo regiono gyventojus galima dalyti į dvi dalis. Vieni, kurie yra patenkinti būvimu Rusijos Federacijos sudėtyje, kiti – kurie nepatenkinti.

Ta dalis, kuri nepatenkinta, gana primityviai gali būti dalijama dar į dvi dalis: vieni, galima sakyti, yra naivūs idealistai. Pavyzdžiui, Džocharas Dudajevas, buvęs čečėnų vadas. Jis siekė savo etnosą paversti tauta, arba nacija. Jis buvo sekuliarus. Kita dalis nepatenkintų – tai religinio-ideologinio išsilaisvinimo šalininkai. Tarp jų – Šamilis Basajevas, Doku Umarovas. Jie nori kurti valstybę ne etniniu, o religiniu pagrindu. Kalbama apie emyratus, kalifatus. Šie veikėjai kovoja ginklu.

Ta pirmoji dalis nepatenkintų, tokie kaip D.Dudajevas arba, geriausias pavyzdys, Kadyrovų klanas, pasirinko kitą kelią nei D.Umarovas. Pradžioje jie buvo separatistai etniniu pagrindu, bet vėliau jie suvokė, kad kova su Rusija yra panaši į Dovydo ir Galijoto kovą ir kad Galijotas nebus taip lengvai paguldytas, kaip tai pavyko Dovydui. Taigi, prie to, ko negali nugalėti, geriau prisitaikyk. Taip jie ir padarė.

Ir Rusijos valdžia suprato, kad "skaldyk ir valdyk" principas Šiaurės Kaukaze labai gerai veiks, jei kai kuriems vietos vadams arba klanams, kurie lojalesni, bus numestas kaulas, t. y. bus pinigų, bus leista elgtis, kaip tiems vadams atrodo geriau, nepaisant žmogaus teisių ir t. t. Šis dalykas, kaip buvo padaryta Čečėnijoje, veikiausiai yra ir bus taikomas kitose Šiaurės Kaukazo respublikose. Žinoma, galbūt skirsis intensyvumas, laipsnis ir t. t.

– Kiek ilgai Rusijos valdžia mėtys tuos kaulus? Juk nemažai rusų, ypač opozicija, atvirai reiškia savo pasipiktinimą Kremliaus politika Šiaurės Kaukaze. O dar visi tie išpuoliai, kurie baugina visuomenę.

– Na, mes šiuo atveju turėtume persikelti į Maskvos politikos koridorius. Reikėtų žiūrėti, ar Kaukazo klausimu yra koks skilimas Rusijos režimo gretose. Mano galva, nepaisant kelių individų, režimas Rusijoje šiuo klausimu – vieningas. Kad opozicija turi kitokią nuomonę, tai natūralu. Kam tuomet opozicija?.. Klausimas, ar opozicija, jei pateks į valdžią, nepakeis savo šūkių?

Yra daug geostrateginių Rusijos interesų Kaukaze. Galime kalbėti apie vamzdynus, sienas, legalią ir nelegalią migraciją, narkotikų kelius. Rusijai paleisti Šiaurės Kaukazą kainuotų labai brangiai. Reikėtų labai daug ką perkelti, perdaryti. Kai žlugo SSRS, Rusijai teko kapstytis. Dabar atsisakyti teritorijų būtų labai sunku.

Kitas klausimas, jei jau Šiaurės Kaukazas būtų paleistas, tai kokiu pagrindu remiantis Rusijai reikėtų nesuteikti laisvės, pavyzdžiui, Tatarstanui? Čia jau kalbame apie savęs pasmerkimą.
Nemanau, kad Vladimiras Putinas leis sau tokią prabangą. O dėl Rusijos opozicijos, manau, kad taip kalbama tik dėl elektorato mobilizacijos.

– Niekas neabejoja, kad Sočis, kai šiame mieste vyks žaidynės, virs tvirtove. Tačiau sprogimai Volgograde parodė, kad Rusija ir jos miestai – pažeidžiami. Kodėl? Trūksta pinigų, pasiruošimo? Juk, tarkime, JAV tokių teroro išpuolių pavyksta išvengti?

– Akivaizdu, kad Rusijoje panašių teroro aktų visuomet tikimasi. Juk išpuolių buvo įvykdyta ir pačioje Maskvoje. Viena vertus, Rusijos valdžia neturi tokių resursų saugumui visoje šalyje užtikrinti. Kita vertus, sakyčiau, problema gali būti net ne aukščiausi valdžios ar saugumo sluoksniai, o viduriniai ir patys žemiausi.

Jeigu galėtume pamatuoti eilinio JAV policijos pareigūno ir jo kolegos iš Rusijos atsakomybės jausmą, akivaizdu, kad būtų didelių skirtumų. Manau, kad Rusijos milicija galėtų tik pavydėti amerikiečiams. Galbūt tas pareigūnas Rusijoje, kuris turėjo ką nors patikrinti, ir visai nesvarbu ką, lengviau, pavyzdžiui, pro metalo detektorių praleido įtariamą asmenį. O amerikietis, jei jam kas nors sukels įtarimą, gali žmogų ne tik tris ar keturis kartus patikrinti, bet ir liepti jam nusirengti.

Čia svarbus ir visuomenės veiksnys. Rusijoje, tikėtina, yra daugiau abejingumo. Maždaug, matau žmogų, darantį kažką įtartino, bet tegul daro, koks mano reikalas? JAV piliečių atsakomybės jausmas – gerokai didesnis. Ir nebūtinai tik JAV. Vakarų Europoje taip pat.

Ar verta nerimauti dėl olimpiados saugumo?

Ieškomiausiu Rusijos teroristu vadinamas D.Umarovas anksčiau grasino, kad padarys viską, jog Sočio žiemos olimpinės žaidynės būtų sutrikdytos. Rusijos saugumo ekspertai svarsto, kad nerimauti dėl Sočio olimpinių žaidynių saugumo nereikėtų. Pasak jų, šalies saugumo pajėgos imsis itin griežtų saugumo priemonių per žaidynes. Bus panaudoti nepilotuojami orlaiviai, varžomas eismas Sočyje ir jo apylinkėse, taip pat bus renkama informacija apie sportininkų ir olimpiadoje akredituotų žurnalistų pokalbius telefonu. Tačiau, pasak nepriklausomų ekspertų, atakos Volgograde parodė, jog daugelis Rusijos regionų yra labai pažeidžiami.

Negyjanti Rusijos piktžaizdė

• Šiaurinė Kaukazo dalis, besitęsianti nuo Juodosios iki Kaspijos jūros.
• Šiaurės Kaukazą sudaro Rusijos Federacijai priklausančios respublikos: Adygėja, Dagestanas, Karačiajų Čerkesija, Kabarda-Balkarija, Šiaurės Osetija, Ingušija ir Čečėnija. Taip pat Šiaurės Kaukazui priklauso Krasnodaro kraštas, Stavropolio kraštas ir Rostovo sritis.
• Šiaurės Kaukazas yra labiausiai daugianacionalinis Rusijos regionas. Regionas ribojasi su nuo Gruzijos atsiskyrusiomis Abchazija, Pietų Osetija, taip pat Gruzija ir Azerbaidžanu.
• Vienoje iš Šiaurės Kaukazo respublikų, Čečėnijoje, praėjusio amžiaus paskutiniajame dešimtmetyje vyko du karai tarp vietos sukilėlių ir Rusijos karinių pajėgų.
• Pirmasis Čečėnijos karas prasidėjo 1994 m. gruodžio 11 d. Nors Rusija turėjo daug didesnę sausumos kariuomenę, daugiau oro pajėgų ir karinės technikos, ji nesugebėjo įvesti efektyvaus Čečėnijos kalnuotų rajonų valdymo. Karas baigėsi didžiuliu Rusijos pažeminimu ir tragiškomis čečėnų tautos aukomis. Per karą žuvo 7,5 tūkst. Rusijos kareivių ir karininkų, 10 tūkst. čečėnų kovotojų ir mažų mažiausiai 35 tūkst. civilių.
• 1999 m. spalio 4 d. Rusijos kariuomenė vėl įžengė į Ičkerijos čečėnų respublikos teritoriją ir pradėjo Antrąjį Čečėnijos karą. Šį kartą Rusijos pajėgoms pavyko palaužti čečėnų pasipriešinimą. Šiuo metu Čečėnija yra palyginti stabili federalinė respublika, esanti Rusijos Federacijos sudėtyje.
• Čečėnų separatistai, kai pralaimėjo kare, ėmė naudoti teroristinio karo taktiką. Nuo 1999 m. Rusijos teritorijoje čečėnų kovotojai surengė ne vieną teroro aktą, tarp jų – kelis Maskvoje, Beslane, taip pat Volgograde ir kituose Rusijos miestuose.