Trys Rusios
R. Petrauskas pastaruoju metu interneto platformoje „Substack“ intensyviai kuria turinį apie istoriją, daug dėmesio skiria Ukrainos ir Rusijos santykių temai. Vis pabrėžia, kad pats nėra istorikas, tačiau ja nuoširdžiai domisi ir deda daug pastangų, kad sudomintų kuo daugiau žmonių, kalbėdamas jiems suprantama istorinių kontekstų, ryšių, priežasčių, vedančių į šiandieną, kalba.
Anot R. Petrausko, norint suprasti, kodėl Ukrainos ir Rusijos šaknys nėra tos pačios, pirmiausia reikėtų atskirti, kad egzistavo trys labai skirtingos ir skirtingais laikotarpiais susiformavusios Rusios – Kyjivo Rusia, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) Rusia ir Moskovijos Rusia. Kyjivo ir Moskovijos Rusios pastatytos ant sunkiai palyginamų tradicijų ir skirtingų valdymo formų pamatų. Paprastai tariant, tai tiesiog skirtingos civilizacijos.
„Lietuviai su ukrainiečiais yra labiau broliai ir seserys arba pusbroliai ir pusseserės, negu mes prisimename, nes mus sieja bendra istorija. Esame ją pamiršę, praradę, bet Lietuvos istorija yra LDK istorija, o LDK buvo daugiatautė, daugiaetnė, daugiakonfesė valstybė, kurioje Rusia sudarė didelę dalį. Pati pirmoji Rusia, kaip didelis darinys, prasideda dar tada, kai Lietuvos nėra“, – sako R. Petrauskas.
Šios pirmosios Rusios istoriją IX a. kurti pradeda vikingai – variagai. Vėliau tai tapo tam tikra kunigaikštysčių aglomeracija, kurią istorikai pavadino Kyjivo Rusia, mat Kyjivas buvo šios aglomeracijos didžiausias miestas ir centras.
Simbolis: Radvilų kronikoje – XIII a. parašyto veikalo XV a. kopijoje – atvaizduotas Volodymyras Sviatoslavičius, besikalbantis su graikų filosofu apie krikščionybę. / „Wikipedia“ nuotr.
Šis centras jis išlieka iki pat dabar. „Kai Putino Kremlius trimituoja apie istorinę didybę, tūkstančio metų tradiciją, ta istorija eina per Kyjivą, – teigia R. Petrauskas. – Jie patys susikūrė naratyvą, kuriame valstybė yra labai svarbi istorinė atrama, ir be Kyjivo jie tą atramą praranda – be Kyjivo visa Moskovijos Rusios istorija įgyja visai kitokį kontekstą, nes kai senoji Rusia prasideda X–XI a., kai ji apsikrikštija, kai ji stato pirmuosius savo stačiatikių soborus, Maskvos dar nėra. Maskva kaip miestas išdygsta tik XIII a. Mums tai yra labai įdomus laikotarpis, nes XIII a. išdygsta ir Lietuva kaip valstybė.“
Tačiau Maskva atsiranda tik kaip ne pačios galingiausios tvirtovės miestas. Maskvą stipresnę – su mūro sienomis, su Kremliumi, strateginiu reikšmingumu – vėliau pavers Lietuvos didysis kunigaikštis Algirdas, nes jis, norėdamas suvesti sąskaitas, susijusias su Tverės kunigaikštystės praradimais, rengs žygius į Maskvą.
Tai nereiškia, kad Maskva ir Ukraina yra tas pats, kad ta Rusia, kurios centru tapo Maskva, yra visiškai broliška ar pusbroliška tai Rusiai, su centru Kyjive.
Vikingiški Riurikaičiai
Tačiau apie viską – nuo pradžių. Toji pradžia – vikingų periodas. VIII–XIX a., kai visa Europa jų bijo, jie yra visur: jie keliauja jūrų ir upių takais, 500 metų anksčiau nei Christophorus Columbus pasiekia JAV, Didžiąją Britaniją, Paryžių ir per Dnieprą pasiekia Konstantinopolį, kuris tuo metu buvo didžiausias Europos miestas. Anuomet ten cirkuliavo milžiniški pinigų srautai, šurmuliavo daugybė pirklių.
Keliaudami Konstantinopolio link vikingai stato gyvenvietę, po truputį įkuria savo bendrijas. Visas šis procesas per kelis šimtus metų transformuojasi į situaciją, kai Naugardo gyventojai slavai, kuriuos vargina nuolatiniai puldinėjimai iš šalia esančių stepių, išsikviečia vieną iš vikingų vadų Riuriką, kad šis jiems vadovautų ir gintų.
„Yra posakis „nuo caro maro Riuriko laikų“, bet iš tikrųjų nuo Riurikaičių dinastijos ir prasideda Rusia. Riurikas iš tiesų yra suslavintas Eriko vardas, o Erikas yra norvegiškas arba vikingiškas, šiaurietiškas vardas“, – aiškina R. Petrauskas.
Pabaiga: Radvilų kronikoje atvaizduojama scena, kai Kyjivo bojarinai slapta išgabena mirusio kunigaikščio Volodymyro Krikštytojo palaikus iš Berestono rūmų. / „Wikipedia“ nuotr.
Kai Riurikas 862 m. atvyksta į Naugardą, įsikuria ir vėliau miršta, jo sūnus Olegas (vikingų kalba Helgi) turi tapti įpėdiniu, bet yra dar per mažas, todėl vienas iš Riuriko patikėtinių tampa regentu. „Jis nukeliauja iki Smolensko ir Kyjivo, pamato, kad Kyjivas yra didesnis miestas, ir taip jis tampa neoficialia sostine to didelio darinio, kuris vėliau įgaus pavadinimą Kyjivo Rusia. Tai ir yra pirmoji Rusia ir jos pradžia yra vikingiška“, – pabrėžia R. Petrauskas.
„Labai įdomu, kad variagai pabandė keliauti į Konstantinopolį ir per Dauguvą, per Lietuvos žemes, bet taip atsitikdavo, kad baltai vis griaudavo jų gyvenvietes, kariaudavo su vikingais ir atsisakydavo jiems paklusti, pasiduoti, todėl visas kelias nuėjo per senąją Rusią“, – aiškina jis.
R. Petrausko įsitikinimu, žodžiai čia yra labai svarbūs, nes tuo metu, kai Riurikas atvyksta į Naugardą, jokios Maskvos dar nėra. Yra tik tai, kas ten egzistuoja, ir tos žemės gauna Rus pavadinimą, nes taip vietos gyventojai vadino vikingus, kurie atplaukdavo savo upių keliais.
„Žodis „rus“ yra šiaurietiškos kilmės ir greičiausiai reiškiantis „žmonės, kurie irkluoja“. Tie žmonės čia atirklavo, atrado naują žemę, toje žemėje pradėjo gyventi ir po truputėlį asimiliavosi su vietos gyventojais“, – dėsto istorinių knygų autorius.
„Mes galėtume sakyti, kad vikingai įkuria tai, kas vėliau taps Ukraina, ir padaro vartus tarp Šiaurės ir Pietų, nes jie keliauja į Bizantiją, Konstantinopolį ir jie užsikrečia krikščionybe“, – priduria jis.
Kova dėl Krikštytojo
Iš pradžių Kyjivo Rusia yra nevienalytė, vargiai ją galima vadinti tikra šiuolaikiška valstybe, bet ilgainiui nutinka tai, kas prives prie valstybės. „Kunigaikštis Sviatoslavas sujungia žemes, laimi prieš aplinkines gentis, paima viską tvirtesne ranka, o jo sūnus Volodymyras pasiskelbia visų tų žemių valdytoju ir savo simboliu paverčia tridantį“, – pasakoja R. Petrauskas.
„Beje, labai įdomi teorija ir ji man labai patinka, kad Gediminaičiai vėliau savo ženklą rinksis pagal Riurikaičių, Rusios pavyzdį, nes pats simbolis iš esmės yra tokios pačios formos, su tokia pačia simbolika, tais pačiais ženklais, kylančiais į viršų. Mūsų šalis susikurs 250 metų vėliau ir darys tuos pačius žingsnius kaip ir Kyjivo Rusia. Krikštą mes priimsime 400 metų vėliau“, – primena istorijos tyrinėtojas.
Volodymyras Krikštytojas didelę istorinę reikšmę įgijo dėl to, kad nusprendė pasirinkti krikščionišką tikėjimą. Šis pasirinkimas buvo pragmatiškas. „Istoriko Tymothy Snyderio idėja yra krikščionybės plitimą vadinti plitimu, kuris labiausiai susijęs su saugumu. Dabar Volodymyras Krikštytojas yra kone šventasis – tiek Ukrainos, tiek Rosijos istorijoje“, – akcentuoja R. Petrauskas.
Beje, Volodymyras apsikrikštija Kryme. „Kad ir kaip žiūrėtume, visi keliai veda į Krymą“, – šypsosi R. Petrauskas.
Tačiau Volodymyro Krikštytojo paminklas stovi Kyjive, žiūri į Dnieprą toje vietoje, kur pagonys buvo vedami krikštytis – greičiausiai prievarta. Kitas Vladimiras Krikštytojas stovi Maskvoje, prie pat Kremliaus. „Putinas pro langą tikriausiai gali jį matyti, – sako R. Petrauskas. – Maskvoje jis pastatytas 2016 m., yra aukštesnis už tą, kuris stovi Kyjive, dėl to, kad čia prasideda politinė kova.“
„Tas, kas kontroliuoja praeitį, tas kontroliuoja ateitį, sakė George’as Orwelas, bet šita citata turbūt Rusijai tinka labiau, nei bet kuriai kitai šaliai pasaulyje, nes Rusija yra šalis, kurios ateitis yra aiški, o istorija yra nenuspėjama. Jie lipdo savo istoriją pradėdami nuo šito akmens, nuo šito krikščioniško Volodymyro, arba šiaurietiškai Voldemaro, žingsnio. Kai Ukraina švenčia 1 025-ąsias metines ir leidžia savo pašto ženklą, Moskva irgi leidžia savo pašto ženklą – jie nori pasisavinti šitą istoriją. Jie yra tokie istorijos rašytojai, kad viskas, ką jie kada nors pasiima, tampa jų, o kai tai tampa jų, tai ir viskas, kas buvo prieš tai, irgi tampa jų“, – teigia R. Petrauskas.
Iliustruodamas šią mintį jis kalba apie vieną SSRS istorijos vadovėlį, kuris apima laikotarpį nuo seniausių laikų iki 1861 m., nors 1861 m. Sovietų Sąjungos net nebuvo. „Jiems nesvarbu, jie viską pasisavina, kaip ir Kenigsbergo miestą 1945 m., laikinai ten įvesdami kariuomenę ir savo tvarką. Vėliau jie turėjo atiduoti tą miestą, bet, aišku: kur jie įeina, jeigu gali, niekada neišeina. Dabar jie leidžia monetas „senieji Rusijos miestai“ ir jiems Kaliningradas yra senasis Rusijos miestas“, – ironizuoja R. Petrauskas.
Maskva iškyla tada, kai ateina mongolai, ji paveldi mongoliškas taisykles pagal mongolišką teisę.
Grįžtant prie Volodymyro Krikštytojo savinimosi, šis istorinis ginčas R. Petrauskui sunkiai suprantamas. „Tuo metu, kai Volodymyras Krikštytojas krikštijasi, nėra Ukrainos, nėra Rosijos, ir dabar bandyti tai pasisavinti yra tas pats, kaip pasakyti, kad viskas, kas Jogailai krikštijantis priklausė LDK ir Lenkijai, dabar turėtų priklausyti mums. Gautume labai neblogą porciją žemių, nes tada LDK, kaip ir Lenkija, buvo didelė. Tačiau šio metodo niekas nebenaudoja – tik Kremlius“, – teigia jis.
„Samuelis Phillipsas Huntingtonas kažkada rašė knygą „The clash of civilizations“ (liet. „Civilizacijų susidūrimas“). Tai knyga apie civilizacijų susidūrimą, kuris yra neišvengiamas, nes civilizacijos skiriasi. Dabar galbūt net ir galėtume vadinti jį pranašu: S. P. Huntingtonas sakė, kad mūšis tarp Vakarų civilizacijos ir stačiatikių įvyks kažkur prie Ukrainos ar Baltijos šalių, nes mes irgi esame paribyje“, – primena rašytojas.
S. P. Huntingtonas buvo apibrėžęs klasikinius Vakarų civilizacijos bruožus: tokia civilizacija turi turėti antikinį paveldą; ji yra Vakarų, ne Rytų krikščionybė; ji turi kalbų daugybiškumą; joje dvasinė ir pasaulietinė valdžia yra pasidalijusi; joje veikia teisės viršenybė, socialinis pliuralizmas, politinis atstovimas, individualizmas – tiek asmeninės nuosavybės, tiek idėjų, meno atžvilgiu. Pasak R. Petrausko, Rusijoje nėra nė vieno iš šių požymių, bet ji vis tiek save vadina paskutiniu bastionu, kuris išgelbės, Kremliaus teigimu, supuvusius Vakarus.
„Vienintelis punktas, kuriuo jie sau priskiria išskirtinę teisę būti šito pasaulio mesijais, yra krikštas. Jiems jis yra labai svarbus ir dėl šito krikšto jie ir kovoja“, – tikina R. Petrauskas.
Įvaizdis: tokį Volodymyrą Krikštytoją įsivaizdavo pirmosios populiariosios ukrainiečių kalba Mykolos Arkaso parašytos „Ukrainos istorijos“ (1908 m.) iliustracijų autorius. / „Wikipedia“ nuotr.
Sudėtingiau, nei atrodo
Krikščionybė į pirmąją Rusią įnešė civilizaciją. Valdant Jaroslavui Išmintingajam Kyjivo Rusia suklesti, atsiranda raštas, politinė kultūra, pakanka ir karinės jėgos, kuri gali viską telkti vienose rankose. Su krikštu atsiranda ir architektūra – Naugarde, Polocke, Černihive, ir, žinoma, Kyjive pradeda kilti soborai.
„Kai karas prasidėjo, JAV ambasada patrolino Kremlių sakydama, kad kai visi šie gražūs kūriniai buvo statomi – pakeliui variagų kelio – Maskva neegzistavo. Ten buvo beržynai ir pelkės. Maskva atsirado tik XII a.“, – sako R. Petrauskas.
Tuo metu Kyjivo Rusia – didelė teritorija, bet ją sudaro daug skirtingų žemių, kurias valdo atskiri kunigaikščiai. Jaroslavas Išmintingasis savo žemes bando padalyti sūnums, nustatyti valdymo sistemą, tačiau tarp sūnų užverda kova ir prasideda Kyjivo Rusios susiskaldymas. „Tai yra problema, nes kiekvieną kartą, kai susilpnėji, kaimynai tai pastebi“, – pabrėžia R. Petrauskas. Šioje vietoje 1237 m. ir atsiranda Maskva, tačiau dar tik kaip eilinė tvirtovė.
„Maskva iškyla tada, kai ateina mongolai, ji paveldi mongoliškas taisykles pagal mongolišką teisę. Remiantis ja, viskas priklauso chanui ir jis yra vienvaldis, neginčijamas lyderis, valdovas, kuris, su Dievo malone, su savo pavaldiniais gali daryti ką tik nori. Ta tradicija, su labai retomis išimtimis ir išlygomis, Rusijoje tęsiasi iki pat šių dienų: mongolų chaną pakeitė caras, carą pakeitė generalinis sekretorius, o jį pakeitė prezidentas. Nesvarbu, kaip vadinasi valdovas Rusijoje, jis yra toks pats didelis ir svarbus kaip chanas“, – sako R. Petrauskas.
Negalima sakyti, kad Moskovijos Rusia ir Pietų Rusia neturi jokių sąlyčio taškų, – jos buvo kaimynės, jas siejo stačiatikybė, jos turėjo geografinių sąlyčio taškų, jų žmonės keliaudavo vieni pas kitus, perimdavo papročius. Tačiau tai nereiškia, kad galima sakyti, jog Maskva ir Ukraina yra tas pats, kad ta Rusia, kurios centru tapo Maskva, yra visiškai broliška ar pusbroliška tai Rusiai, su centru Kyjive. „Tai yra du skirtingi dalykai, kurie tampa istorinių manipuliacijų objektu, kai tą istoriją reikia iš naujo skaityti, pritaikyti dabartinėms reikmėms. Kremlius labai ja manipuliuoja, labai ją perrašinėja, ir istorija yra paviršutinis politinis argumentas, dėl kurio jis kariauja“, – įsitikinęs R. Petrauskas.
„Prieš karą Putinas parašė savo traktatą apie dvi tautas, kurios neva iš tikrųjų yra viena tauta, kad ukrainiečių niekada nebuvo, jie esą yra kažkokia atšakėlė. Tačiau tai yra ir netiesa arba tik iš dalies tiesa“, – akcentuoja jis. Didžiausia ukrainiečių problema R. Petrauskas vadina tai, kad jie neturėjo valstybės.
Valstybė atsiranda XVII a., kai įvyko sukilimas prieš Abiejų Tautų Respubliką (ATR), prieš lenkų ponų priespaudą. Vėliau ukrainiečiai įkuria kazokų Hetmnatą, jį pripažįsta Maskvos valstybė. Tada įvyksta politinis lūžis, nes Rusia, kuri visada buvo LDK teritorijoje, paskui – ATR teritorijoje, skyla pusiau ir viena jos pusė atitenka Maskvos politinei įtakai. „Tada Rusija ir pradeda laikyti ukrainiečius savo mažaisiais broliais, kuriems galima vadovauti“, – sako R. Petrauskas.
Naujausi komentarai