Europos Sąjunga turėtų ieškoti dialogo

A. Lukašenka pareiškė, jog per pokalbį su A. Merkel susitarė, kad Vokietija įsileis 2 tūkst. migrantų. Tačiau tokios kalbos, pasak L. Kojalos, greičiausiai yra netiesa.

„Viena iš problemų, kad apie pokalbius su A. Merkel mes girdime iš Baltarusijos pusės. A. Lukašenka sako, kas buvo sutarta, dėl ko buvo derėtasi ir pan. Iš Vakarų pusės, iš Vokietijos pusės mes negirdime tokių pareiškimų. Netgi priešingai – dažniau jie yra paneigiami, kaip kad kalbant apie tuos 2 tūkst. migrantų, kuriuos neva Vokietija įsipareigojo viena ar kita forma priimti. Dabar Minskas diktuoja viešąjį naratyvą apie tai, kas buvo pokalbių turinyje, bet mes neturime jokio pagrindo manyti, kad tuose teiginiuose yra tiesos. Taip, yra ieškoma sąlyčio taškų, ieškoma kontaktų, ypač supranta, kad kyla grėsmė daugelio žmonių, kurie yra pasienyje, gyvybėms, bet tikrai ne tokie susitarimai šiandien yra realūs“, – tvirtino politologas.

„Ir pati Vokietija sako, kad toliau pokalbiai turi vykti jau su Europos Sąjunga, ji turi megzti dialogą su Minsko režimu techniniame lygmenyje (tas yra pabrėžtina – ne politiniame) ir tuomet ieškoti išeičių. O išeičių reikia konkrečioje situacijoje. Tūkstančiai žmonių pasienyje. Ką daryti su jais šąlant orams ir kylant vis didesnės grėsmės jų gyvybėms? Tai buvo pirmoji Vokietijos paskata, suprantant, kad politine prasme visa tai realizuoti bus gerokai sudėtingiau. Man atrodo, kyla daug diskusijų Europos Sąjungos viduje ir pačioje Vokietijoje – ar tai buvo teisingas žingsnis, ar ne? Ko galėtų reikalauti A. Lukašenka mainais į tai, kad situacija bent šiek tiek gerėtų?“ – sakė L. Kojala.

Tūkstančiai žmonių pasienyje. Ką daryti su jais šąlant orams ir kylant vis didesnės grėsmės jų gyvybėms?

Jis paaiškino, kad pokalbiai techniniame lygmenyje reiškia, kad tai neturėtų būti politinis dialogas tarp aukščiausio lygio politinių sprendimų priėmėjų.

„Tai turėtų būti klausimas, susijęs su konkrečia situacija, pavyzdžiui, keli šimtai žmonių Lenkijos pasienyje: ką reikėtų daryti, kad jų ten neliktų, užtikrinant, kad jiems būtų sudaromos sąlygos išvykti namo ar kita forma palikti pasienį ir būti saugiems dėl savo ateities. Tai yra labai konkretūs klausimai, kurie dažniausiai pareikalautų būtent tų pareigūnų, kurie dirbtų ant žemės, kontakto. Bet, aišku, tam turi būti tam tikras politinis palaiminimas ir čia kyla didžiausia dilema, kaip jį užtikrinti tarp 27 Europos Sąjungos valstybių ir pasitikėti A. Lukašenka, kad tai būtų įgyvendinta iš kitos pusės“, – šnekėjo L. Kojala.

Ko mainais norėtų A. Lukašenka?

„Jei didžioji dalis migrantų grįžtų, o likusieji kažkokiu būdu nebebūtų pasienyje, tai būtų geras scenarijus. Bet tikėtis to artimiausiu metu atrodo sudėtinga, nes net jei ir A. Lukašenka būtų linkęs kažką daryti ta linkme, kuri atrodytų palanki Europos Sąjungai, tai būtų laipsniškas procesas. Pirmiausia nebevyktų naujų skrydžių ir tuomet jau būtų galima kalbėti apie jau atvykusių išvykimą. Bet klausimas, ko jis norės mainais“, – teigė politologas.

Jis aptarė, ko mainais galėtų norėti A. Lukašenka.

„Jis gali norėti, kad nebūtų įgyvendinamas penktasis sankcijų paketas arba būtų išimama dalis sankcijų, kurios yra numatytos penktajame sankcijų pakete. Jis taip pat gali norėti tolesnio politinio lygmens dialogo, kuris leistų jam įtvirtinti savo statusą kaip to asmens, į kurį kreipiamasi iš Europos Sąjungos pusės, net jeigu ir nesikeis bendra pozicija, kad jis yra nelegitimus lyderis, kad jis negali būti prezidentu.  Jis taip pat gali reikalauti ir kitų dalykų, susijusių su tolesniais ekonominiais sprendimais, kurie bus susiję su tų pačių migrantų sugrąžinimu į kilmės šalis. Šantažas paprastai turi reikalavimų, kuriuos A. Lukašenka tikrai kels“, – sakė L. Kojala.

Linas Kojala. / Ž. Gedvilos / Fotobanko nuotr.

Kaip teigė L. Kojala, sunku pasakyti, ar įmanoma, jog Europos Sąjunga sutiktų su A. Lukašenkos reikalavimais, kad tik pasibaigtų ši krizė.

„Klausimas, kokie tie reikalavimai ir ko mes galėtume tikėtis iš Baltarusijos. Pažadų gali būti daug, gerų intencijų iš režimo gali būti daug, bet klausimas, ar jos bus įgyvendintos praktiškai. Ir kiek Europos Sąjunga gali visų pirma susitarti tarpusavyje, kad reikia kažkur paieškoti sąlyčio taškų ir tuomet jau įgyvendinti tą sprendimą iš savo pusės? Tai nebus labai lengva, bet visi supranta, kad situacija yra tokia, kuri reikalauja ekstraordinarių priemonių, nes šalčiai ateina, žmonės vis dar yra ten, hibridinė grėsmė tebėra aktuali. Turbūt visų Europos Sąjungoje lūkestis yra, kad viena ar kita forma tai pavyks išspręsti, nesitikint, kad tai bus 100 proc. vien Europos Sąjungos sudėliotas sprendimas“, – sakė L. Kojala.

Branduolinio karo rizika

Yra ir tam tikros desperacijos, ypač žinant, kaip auga Baltarusijos priklausomybė nuo Rusijos.

Pasak L. Kojalos, realu, kad po migrantų krizės lauktų narkotikų krizė – iš Baltarusijos per Europą būtų gabenami narkotikai.

„Tai tikrai neatmestinas scenarijus. Mes matome, kad tol, kol A. Lukašenka yra Baltarusijos režimo lyderis, tol agresyvios priemonės, nukreiptos į kaimynines šalis, viena ar kita forma tęsis. Todėl labai svarbu turėti du takelius. Vienas takelis yra pabandyti išspręsti esamą situaciją, suvokti, kad kažkur galbūt reikės ieškoti kontaktų su A. Lukašenka. Kitas takelis turi būti ilgalaikės priemonės, tokios kaip pasienio ruožo kontrolė, kai yra pakankamai pareigūnų, kurie galėtų greitai reaguoti į besikeičiantį kontekstą, bendra migracijos politika ir kiti ilgalaikiai sprendimai, kurie silpnintų A. Lukašenkos galimybes naudotis tuo Achilo kulnu, kurį Europos Sąjunga turi. Tai yra susieta  su migracijos krizių įvairiose žemyno kampeliuose valdymu. Dabar A. Lukašenka tą išnaudoja, galbūt ateityje Europos Sąjunga preventyviai bus geriau pasirengusi tokias grėsmes atremti. Tokiu atveju A. Lukašenkos įrankių, kuriuos jis gali panaudoti, spektras bus sumažėjęs. Kontrabanda iš Baltarusijos nebūtų naujas reiškinys. Tai – didelė problema, turint tokį režimą šalia, bet aš manau, kad visoms problemoms spręsti yra įrankių“, – kalbėjo jis.

Politologas aptarė, kiek reali yra branduolinio karė grėsmė.

„Kai kalbame apie įtampą pasienyje, žvelgdami į istoriją, suprantame, kad įvairių rizikų ir provokacijų galimybė yra labai didelė, net jeigu intencijos sukelti karinį konfliktą nėra, jis gali kilti dėl įvairių nenumatytų ir nekontroliuojamų priežasčių. Rizika tikrai yra, bet intencijos ir ketinimai iš Baltarusijos pusės yra šiek tiek kitokie – ne sukelti karą, o pasieti chaosą, diskredituoti Europos Sąjungą, parodyti, kad Rusija ir Baltarusija turi svertų prieš Vakarų šalis, pabandyti jas paspausti, ypač atsižvelgiant į tuos sprendimus, kuriuos Europos šalys priima Baltarusijos ir Rusijos atžvilgiu, ir tokiu būdu toliau tęsti savo egzistavimą, nes karinis konfliktas nebūtų tas procesas, kurį galėtų kontroliuoti kuri nors viena valstybė ir tikrai niekas to nenorėtų“, – sakė L. Kojala.

L. Kojala tikino, kad Baltarusijos režimui iš dalies sekasi savo tikslus įgyvendinti.

„Mes suprantame, kad jie naudojasi Europos Sąjungos silpnybe migracijos kontekste. Tai yra ne kartą pademonstruota ir kitose Europos dalyse. Kita vertus, supraskime, kad jeigu režimas kliaujasi tokiais veiksmais, akivaizdžiai žaisdamas žmonių likimais, akivaizdžiai neturėdamas kitų svertų, kurie galėtų būti priimtini tarptautinės teisės prasme, akivaizdu, kad yra ir tam tikros desperacijos, ypač žinant, kaip auga Baltarusijos priklausomybė nuo Rusijos ir paties A. Lukašenkos likimas tikrai tebėra labai neaiškus Baltarusijos režimo lyderio poste“, – sakė L. Kojala.