Žurnalistas savo pasakojimą pradeda nuo Ukrainos sostinėje tvyrančios gyventojų nuotaikos apibūdinimo. Laikas – vieno rugpjūčio šeštadienio vakaras. Vieta – už keleto kilometrų nuo miesto centro esanti didelė viešoji erdvė. Žmonės – šimtai jaunų Kijevo gyventojų. Veiksmas – priešais didžiulį LED ekraną įsitaisęs didžėjus leidžia elektroninę muziką; renginio dalyviai, klausydamiesi muzikos, linkčioja į taktą, kiti būriuojasi prie gėrimų ir užkandžių stendo, dar kiti, kiek atokiau, po medžiais, šnekučiuojasi ir flirtuoja.

Pasak D. Lepeskos, net nesitiki, kad visa tai vyksta neramumų palaužtos kariaujančios šalies sostinėje. „Pastaruoju metu mieste vyksta kur kas daugiau įvairių renginių ir šaunių vakarėlių, kaip šis, – sako 25-erių „bliūdeliu“ apsikirpęs dantų gydytojas Ilja Myrokovas, gurkšnodamas alų iš plastikinio bokalo. – Palyginti su tuo, kas buvo prieš porą metų, tai lyg sprogimas.“

Nors šalyje vyksta karas, žmonės nebebijo

Praėjusiais metais Ukrainos ekonomika susitraukė 12 proc. Dvejus su puse metų trunkantis konfliktas su Rusija nusinešė beveik 10 tūkst. žmonių gyvybių, o maždaug 2 mln. šalies gyventojų buvo priversti palikti savo namus. Nors po Maidano revoliucijos, 2014 m. vasario mėnesį galutinai sužlugdžiusios prorusišką Ukrainos vyriausybę, šaliai taip ir nepavyko suformuoti skaidrios ir demokratiškos vyriausybės, kurios taip tikėjosi Maidano šalininkai, Ukrainos kultūra tapo gerokai demokratiškesnė, pastebi žurnalistas.

Drąsūs jauni menininkai, aktyvistai ir verslininkai patyliukais ėmėsi transformuoti šį trijų milijonų gyventojų miestą, siekdami jį paversti urbanistinio kūrybiškumo lopšiu – su moderniais teatro trupių pasirodymais, koncertais po atviru dangumi, maisto festivaliais, daugybe barų ir kavinių ir, žinoma, klestinčia kino kūrėjų ir gerbėjų pramone.

„Žmonės nustojo bijoti“, – sako Ukrainos nacionalinio filmų archyvo generalinis direktorius, 35-erių Ivanas Kozlenka.

Žurnalistas D. Lepeska įsitikinęs, kad naujas proveržis Kijevo kultūriniame gyvenime – tai atsakas į neseniai Ukrainoje kilusį sujudimą. Konflikto tematika parengtas Edinburgo teatro „Traverse Theatre“ projektas „Class Act“ subūrė visos Ukrainos – nuo Rytų iki Vakarų – jaunimą. Konflikto zonoje atsidūrusiam Donbaso regionui skirta daina, kurią atlieka garsaus Kijevo teatro „Dach“ (ukr. ДАХ) kabareto trupė „Dakh Daughters“, „Youtube“ kanalu perklausyta jau beveik milijoną kartų. Ir, žinoma, ukrainiečių dainininkės Jamalos, apdainavusios Krymo totorių kančias, pergalė 2016 m. „Eurovizijoje“.

Ukrainiečių kultūros pasididžiavimas – kinas

Vis dėlto, ko gero labiausiai šiuo metu ukrainiečius įtraukianti meno šaka – kinas. Dokumentinė juosta apie ukrainiečių menininko Fiodoro Aleksandrovičiaus bandymus aiškintis Černobylio katastrofos mįsles „Rusų genys“ (ukr. Російський дятел) praėjusių metų „Sundance“ kino festivalyje įvertintas didžiuoju žiuri prizu. Ukrainiečių gamybos dokumentiniai filmai įvairiuose festivaliuose taip pat pelno aukštus įvertinimus. Vienas iš tokių – „Žiema ugnyje“ (ukr. Зима у вогні) – buvo nominuotas „Oskarui“ geriausio dokumentinio filmo kategorijoje.

I. Kozlenka visomis išgalėmis siekia populiarinti Ukrainos kino kultūrą – jo pastangomis tiek Europos kino festivaliuose – Berlyno, Kanų, Karlovi Varų, tiek Nacionaliniame Oleksandro Dovženkos centre, kuriame ir įsikūręs filmų archyvas, parodyta nemažai nebyliosios klasikos.

Bėdų yra, bet noras atgimti – svarbiau

Žurnalistas pripažįsta, kad Ukraina vis dėlto turi bėdų. Nerimą kelia padėtis Donbaso regione, ypač pastaruoju metu, kai Ukrainos ir Rusijos santykiai tampa vis labiau įtempti. Korupcija vis dar labai įsišaknijusi. Nedarbo lygis išlieka apie 10 proc., o ekonomika vis dar labai vangi. Vietos gyventojai skundžiasi duobėtomis gatvėmis, didelėmis viešųjų paslaugų kainomis ir t. t.

Taip pat žurnalistas nurodo, kad Kijeve pastaruoju metu nesaugu. Remiantis vieno vietos savaitraščio duomenimis, nuo 2013 m. visoje šalyje sunkių nusikaltimų skaičius išaugo daugiau nei dvigubai. O visai neseniai, liepos mėnesį, pačiame Kijevo centre sprogus automobiliui, žuvo žinomas žurnalistas Pavelas Šeremetas.

D. Lepeskos įsitikinimu, gali būti teigiančių, kad naujasis kultūrinis miesto sambrūzdis tėra vienas iš hipsteriškos globalizacijos etapų, tačiau paties žurnalisto nuomone, naujos Kijevo kultūrinio gyvenimo tendencijos aiškiai rodo, kad šalis pasirengusi nusikratyti sovietinės mąstysenos ir atsiriboti nuo praeities, naujus sumanymus ir laisvą mąstymą ilgus metus gniaužusios pogrindyje.

Kultūros vaidmuo gali būti lemiamas

Pastebima, kad net vyriausybė pamažu tampa atviresnė. „Iki Maidano ministerija pati spręsdavo, kokius vaidinimus turi rodyti kiekviena trupė ar teatras“, – teigia Ukrainos kultūros ministras Jevhenijus Niščiukas, buvęs aktorius ir žinomas Maidano protestų veikėjas.

Siekdama paskatinti tokias asmenybes kaip I. Kozlenka, jo vadovaujama ministerija bendradarbiauja su vietos meno organizacijomis ir tokių tarptautinių renginių, kaip, pavyzdžiui, Frankfurto knygų mugė arba Venecijos bienalė, organizatoriais.

Pasak žurnalisto, neseniai duris atvėrusios Ukrainos sostinės maitinimo įstaigos ir naktinio gyvenimo traukos taškai taip pat tampa vis labiau demokratiški. Lankytojus traukia daugiafunkcės erdvės, atviros tiek gyvai muzikai, tiek didžėjams, tiek meno parodoms, tiek filmų peržiūroms ir paskaitoms.

Neseniai „The Economist“ paskelbtame pasaulio miestų, kuriuose geriausia gyventi, sąraše Kijevas atsidūrė 131-oje pozicijoje iš 140. Vis dėlto, D. Lepeska įsitikinęs, kad Ukrainos sostinė eina keliu, vedančiu kadaise prarastos didybės susigrąžinimo link.

„Tie, kurie negyvena Ukrainoje, mano, kad čia vyksta karas, kad šalį drasko baisi krizė ir kad čia nesaugu, – sako kultūros ministras J. Niščiukas. – Žinoma, problemų yra, tačiau šiuo metu turime daug puikaus potencialo. Kijeve vyksta daugybė festivalių ir renginių, Kijevas be galo kūrybiškas. Siekiant kuo spartesnės plėtros, kultūros vaidmuo gali būti lemiamas.“