„Dabar alternatyva yra“

Tai įvyko prieš daugiau nei dvidešimt metų, 2005 m. balandžio 6 d.

„Noriu kreiptis tiesiogiai į vyrus ir moteris iš Oglaigh na hEireann – į Airijos respublikonų armijos savanorius karius. Didžiulės grėsmės akivaizdoje jūs įžengėte į Bearna Bhaoil – pavojaus perėją. Kol kiti dykinėjo, jūs su savo šeimomis aukojote brangiausią, ką turite, gindami sukilusią tautą, siekdami airių laisvės ir vienybės. Jūs išlaikėte savo gretas, stoję prieš pranašesnę jėgą, davėte atkirtį galingam priešininkui – britų karūnos pajėgoms ir jų surogatiniams junonistų mirties eskadronams“, – į vadinamosios Airių respublikonų armijos narius kreipėsi „Sinn Fein“ (ariškai „Mes patys“) partijos prezidento pareigas ėjęs Gearoidas Mac Adhaimhas (1948), dar žinomas Gerardo Adamso ir Gerry’io Adamso vardais.

Kol kiti dykinėjo, jūs su savo šeimomis aukojote brangiausią, ką turite, gindami sukilusią tautą, siekdami airių laisvės ir vienybės.

„Daugiau nei tris dešimtmečius IRA (angl. „Irish Republican Army“) demonstravo, kad britų vyriausybė negali valdyti Airijos savo nustatytomis sąlygomis. Jūs sutvirtinote šios salos žmonių teisės į laisvę ir nepriklausomybę teisėtumą. Daugelis jūsų kovos draugų paaukojo brangiausią, ką turi. Jūsų ryžtas, nesavanaudiškumas ir drąsa pastūmėjo kovą už laisvę pergalės link. Dabar šią kovą galima tęsti kitomis priemonėmis. Sakau tai autoritetingai, kaip „Sinn Fein“ prezidentas. Seniau aš gyniau IRA teisę į ginkluotą kovą. Laikiausi šios pozicijos, nes nenorintiems klauptis ir užmerkti akis prieš priespaudą arba siekiantiems nacionalinės respublikos nebuvo jokios kitos alternatyvos. Dabar alternatyva yra. Esu aiškiai išdėstęs nuomonę, kokia ta alternatyva. Reikia siekti politinio palaikymo mūsų respublikoniškiems ir demokratiniams tikslams tiek visoje Airijoje, tiek tarptautiniu mastu. Todėl naudodamasis proga kreipiuosi į Oglaigh na hEireann vadovybę, kad šią alternatyvą priimtų ir jai pritartų. Ar galite parodyti drąsią iniciatyvą ir siekti savo tikslų vien politine ir demokratine veikla? Puikiai žinau, kad tokie išties istoriniai sprendimai gali būti priimti tik po labai rimto apmąstymo. Prašau jūsų padaryti tai kaip galima greičiau“, – kalbėjo politikas, kuris, anot kai kurių versijų, tam tikru savo gyvenimo metu galėjęs priklausyti dar ir IRA tarybai.

Žinia miestui ir pasauliui

Nors vadinamasis Velykų sukilimas (1916 m. balandžio 24–29 d.) patyrė nesėkmę, britų valdžios sprendimas nubausti jo vadus – Patricką Henry’į Pearse’ą (1879–1916) ar Jamesą Connolly’ą (1868–1916) mirties bausmėmis sušaudant bei kiti kontroversiški sprendimai tik dar labiau pakurstė Airijoje nacionalistines nuotaikas.

1918 m. gruodžio 14 d. vykusiuose rinkimuose į Jungtinės Karalystės bendruomenių rūmus („House of Commons“) mažesniojoje saloje didžiausią mandatų skaičių (73 iš 105) laimėjo vadinamoji „Sinn Fein“ partija, siejama su Eamono de Valera (1882–1975) asmeniu.

1919 m. sausio 21 d. šie deputatai pasiskelbė esantys Airijos asamblėja (airiškai „Dail Eireann“) ir tą pačią dieną miestui ir pasauliui pranešė, kad nuo dabar sala yra nepriklausoma, suvereni valstybė.

Didžiosios Britanijos valdžia pabandė dar kartą užgniaužti maištingas salos nuotaikas ir iššaukė kiek daugiau nei dvejus metus Airijos nepriklausomybės šalininkų vykdytus partizaninio pobūdžio veiksmus, nukreiptus prieš britų valdžią.

Kovos pasiglemžė kiek daugiau nei 2 tūkst. žmonių gyvybes.

Asmenybė: Belfaste, Šiaurės Airijoje, Stormonto parlamento pastatų didžiąją salę puošia buvusio Šiaurės Airijos pirmojo ministro I. Paisley portretas. Scanpix nuotr.

Galiausiai priimtas kompromisas

Tuo metu Jungtinė Karalystė, kaip ir kitos Didžiajame kare (1914–1918) dalyvavusios valstybės, buvo išsekusi ir atsidūrusi ties politinių, socialinių ir ekonominių neramumų riba, tad galiausiai tą kartą buvo nuspręsta mažesnės kaimynės nebelaikyti už trumpo pavadėlio.

Prasidėjo derybos, kuriose britams atstovavo Davidas Lloydas George’as (1863–1945) ir kolonijų reikalus tuo metu kuravęs Winstonas Leonardas Spenceris Churchillis (1874–1965) bei kiti politiniai veikėjai, o airiams – Arthuras Josephas Griffithas (1871–1922) ir Michaelas Collinsas (1890–1922) bei dar trys asmenys.

Narstomas klausimas buvo gana sudėtingas abiem pusėms, todėl galiausiai priimtas kompromisas.

Pasibaigus deryboms buvo nuspręsta, kad didžioji Airijos dalis galinti žengti į autonomijos kelią, tačiau ne kaip pilnavertė savarankiška valstybė, o kaip Didžiosios Britanijos karūnos dominija.

Karingesni Airijos nepriklausomybės šalininkai šį pasiekimą vertino kaip jų ir visų prieš juos buvusių kovotojų išdavystę, o lankstesni asmenys tvirtino, kad taip bent jau paliekamos atviros galimybės siekti absoliučios nepriklausomybės.

1922 m. sausio 7 d. Airijos asamblėja 64 balsais prieš 57 nubalsavo, kad pasiūlymas būtų priimtas.

Šis žingsnis sukėlė skilimą pačių airių gretose ir nuo 1922 m. birželio pabaigos iki 1923 m. gegužės pabaigos saloje vyko tai, kas šiuo metu vadinama Airijos pilietiniu karu.

Šis procesas pražudė apie pusantro tūkstančio žmonių (įskaitant ir A. J. Griffithą bei M. Collinsą). Ir nors galiausiai sutarties sudarymo šalininkai šventė politinę pergalę, iki ramybės bei nepriklausomybės Airijoje dar laukė ilgas kelias.