Išdidūs ir užsispyrę

Atidesni žiniasklaidos vartotojai veikiausiai jau pastebėjo, kad šiais neramiais laikais viešojoje erdvėje vis labiau įsitvirtina mada per didžiąsias metų šventes raginti kariaujančias valstybes ar konfliktuojančias grupuotes bent trumpam nutraukti ugnį.

Tačiau prieš beveik 109 metus viena išdidumu ir užsispyrimu garsėjanti tauta Jėzaus Nazariečio nukryžiavimo bei prisikėlimo minėjimu dar sykį pasinaudojo tam, kad stotų į ginkluotą kovą už savo salos laisvę.

„Karalysčių valdovai ir gynėjai turi būti budrūs, jei ketina stoti prieš šį vyksmą. Gyvybė prasideda nuo mirties, o nuo patriotų ir patriočių kapaviečių prasideda gyvybingos tautos. Šios karalystės gynėjai slapta ir atvirai veikė puikiai. Jie mano, kad sutramdė Airiją. Jie mano, kad pusę mūsų papirko, o kitus įbaugino. Jie mano, kad viską numatė ir viskam paruošė atitinkamas priemones; bet – kokie kvailiai, kretinai, idiotai! Jie paliko mums mirusius fenijus, o kol Airijos žemė glaus jų kapus, tol nebus ramybės nelaisvoje Airijoje“, – likus geram pusmečiui iki sukilimo (1915 m. rugpjūčio 1 d.) garsiai pareiškė vienas vadų Patrickas Henry’s Pearse’as (1879–1916).

Nors tą kartą vadinamasis Velykų sukilimas (1916 m. balandžio 24–29 d.), kaip ir dauguma prieš tai buvusių panašių airių bandymų iškovoti nepriklausomybę, buvo nuožmiai užslopintas Jungtinės Karalystės valdžios, o visiems jo vadams, įskaitant ir jaunąjį P. H. Pearse’ą, buvo skirta mirties bausmė sušaudant, po kelerių metų didžioji salos dalis tapo suverenia valstybe.

Globėjas: apie šv. Patriką informacijos yra mažoka, bet spėjama, kad toks (ar labai panašus) žmogus iš tikrųjų Airijoje galėjęs gyventi penktame amžiuje po Kr. bei svariai prisidėti prie krikščionybės sklaidos šioje saloje. Nežinomo autoriaus paveikslo nuotr.

Ten gyveno druidai

Pasak „Irish Examiner“ straipsnyje „Šiaurės Korke rastas elnio kaulas pakeitė suvokimą apie žmonių buvimą Airijoje“ („Reindeer bone found in north Cork to alter understanding of Irish human history“) cituotų mokslininkų, šiuo metu yra manoma, kad pirmieji žmonės Airijos salos žemėse galėjo gyventi jau prieš 33 tūkst. metų.

Kaip ir daugelyje kitų Europos kraštų, žmonės ilgą laiką čia užsiėmė medžiokle bei gėrybių rinkimu, o galiausiai (nuo maždaug 4000 m. pr. Kr.) pradėjo pereiti prie žemdirbystės bei gyvulininkystės ir ėmė gaminti tobulesnius akmens įrankius.

Pradėta statyti namus, gaminti keramikos dirbinius ir prašmatniau laidoti mirusiuosius.

Besikeičiantys Airijos ir Britanijos politiniai santykiai tam tikra prasme palietė ne tik karybą bei politiką, bet ir tuometę popkultūrą.

Nuo 2000 m. pr. Kr. iki 500 m. pr. Kr. Airijoje buvo vadinamoji bronzos naudojimo epocha, kai keitėsi laidojimo papročiai ir medžiagos, iš kurių daryti darbo įrankiai, ginklai bei papuošalai, o nuo 600 ar 500 m. pr. Kr. saloje prasidėjo geležies amžius.

Jo metu Airijoje ne tik pasikeitė įrankių bei ginklų gamybai naudojamos medžiagos, bet ir pradėjo plisti keltų kalba bei kultūra.

Šios kalbos, kaip spėjama, per daugelį metų susimaišiusios su vietinių gyventojų kultūra, padėjo pamatus vadinamajai gėlų etnolingvistinei grupei.

Šiuo metu šiai etnolingvistinei grupei priklauso ne tik Airijos, bet ir Škotijos bei Meno salos gyventojai, o kad suprastume, kuo gėlų kalbos skiriasi nuo anglų kalbos, užtenka žinoti faktą, kad Airijos politinės organizacijos pavadinimas „Sinn Fein“ reiškia „mes patys“ (angliškai šis išsireiškimas įvardijamas vienu žodžiu „ourselves“).

Tuo pat metu saloje veikiausiai pradėjo kurtis ir pirmieji smulkūs valstybiniai dariniai, kuriuose formavosi aristokratijos ir pagoniškos dvasininkijos (druidų arba jų pirmtakų) luomų užuomazgos.

Šventojo Patriko pėdsakas

Vėlesniais, Antikos, laikais žemyne vis labiau besiplečiančiai Romos imperijai taip ir nepavyko įsitvirtinti Airijoje, tačiau yra patikimų žinių, kad romėnai apie šią salą žinoję.

Šiuo metu spėjama, kad Klaudijaus Ptolemėjaus (tikslus gimimo laikas ir vieta nežinomi, gyveno ir dirbo Egipto mieste Aleksandrijoje, numatoma mirties data apie 160 ar 170 m. po Kr.) veikale „Geografijos žinynas“ (sen. gr. „Geographike Hyphegesis“) paminėta sala Hibernija (lot. Hibernia) galėtų būti būtent Airija.

Romėnams taip ir nepavykę šios salos užkariauti (nežinia, ar jie ten apskritai bandę veržtis), tačiau atsižvelgiant į faktą, kad nemaža dalis Didžiosios Britanijos buvo jų užvaldyta, neatmestina prielaida, kad salos gyventojai galėję patirti kokią nors imperijos įtaką (veikiausiai per prekybą ar atsitiktinius, politiškai nereikšmingus smurtinius susidūrimus).

Pasak oficialios versijos, Romos imperijai gyvuojant paskutiniuosius savo dešimtmečius, 432 m. į Airiją sugrįžęs žmogus, kuris mūsų dienomis yra labiau pažįstamas šventojo Patriko vardu.

Tai gana paslaptinga asmenybė, kuri, pasak oficialios versijos, paauglystės laikais buvusi pagrobta iš namų Britanijoje airių piratų.

Šie jį atgabenę į salą kaip vergą, tačiau jam pavykę pabėgti ir vėliau jis grįžęs į Airiją jau kaip misionierius, kuriam galiausiai pavykę atversti tenykščius gyventojus į krikščionybę.

Nors informacijos apie šį asmenį mažoka, spėjama, kad toks (ar labai panašus) žmogus iš tikrųjų galėjęs gyventi bei svariai prisidėti prie šio tikėjimo sklaidos saloje.

Taip pat neatmetama, kad misionieriai savo veiklą Airijoje vykdę dar prieš jo apsireiškimą, o ir pats tikėjimas galėjęs būti „atsivežtas“ iš užjūrio namo grįžusių avantiūristų.

Nors Airijos salai pavyko išvengti virsmo Romos imperijos dalimi, šio krašto žmonės visiškai nebuvo apsaugoti nuo kito visą Europą paveikusio reiškinio – vikingų žygių.

Nuo maždaug VIII a. pab. iki XI a. vidurio šie žavingi kraugeriai iš Skandinavijos savo jūrų kelionėmis, puldinėjimais bei plėšikavimu alino didelę žemyno dalį ir Airijos salos gyventojams jokios išimtys šiuo klausimu nebuvo taikomos (bene labiausiai juos saloje dominę krikščionių vienuolynų sukaupti turtai).

Vėliau vikingai nurimo, priėmė krikščionybę ir, kaip spėjama, tapo civilizuotais bei sąžiningais verslininkais.

Šiuo metu žinoma, kad pirmieji jų reidai salą užklupę dar 795 m., o kiek vėliau skandinavai saloje ne tik siautėję, bet ir bandę kurti gyvenvietes bei svariai prisidėję prie Dublino miesto plėtros.

Diktatorius: nepaisant, kad O. Cromwellis kontroversiškai vertinamas pačioje Britanijoje, 1899 m. jam buvo pastatyta statula prie Bendruomenių rūmų Londone. Būtent šis politinis veikėjas airių salai smogė taip, kad jo laikmečio teroras Airijoje netgi prilyginamas genocidui. Scanpix nuotr.

Konfliktas – net popkultūroje

1014 m. balandžio 23 d. airių didžiūnas, įvardijamas Briano Borumos pavarde (941–1014), sudavė smūgį skandinavams netoli Dublino ir nuo tada jų susidomėjimas sala ėmė slopti.

Spėjama, kad įvairūs britų salų veikėjai jau seniau rodę susidomėjimą vakaruose stūksančia sala, tačiau esminis lūžio momentas Airijos ir jos didesnės, veržlesnės ir ambicingesnės kaimynės santykiuose buvo pasiektas tik XII a. antroje pusėje.

Tuo metu saloje egzistavo keletas smulkių valstybinių darinių, kuriuose viešpatavę asmenys kovojo tarpusavyje dėl valdžios, tad 1169 m. saloje išsilaipino anglų-normanų riteriai (samdiniai), pasikviesti smulkaus, valdžią susigrąžinti siekiančio didžiūno, labiau žinomo Diarmaido Mac Murchadhos (1110–1171) pavarde.

1170 m. į Airiją normanų atvyko dar daugiau, o 1171 m. į salą (gavęs popiežiaus Adriano IV (1100–1159) politinį ir teologinį palaiminimą) savo kojas įkėlė ir pats Anglijos valdovas Henry’s II (1133–1189).

Po šešerių metų (1177 m.) jis paskelbė savo sūnų Johną Bežemį (1166–1216) Airijos lordu (menkiau apsiskaičiusiems žmonėms šis veikėjas yra labiau pažįstamas kaip princas Johnas iš pasakojimų apie taiklumu garsėjusį girių plėšiką Robiną Hoodą).

Vėliau šis tapo dar ir Anglijos valdovu.

Svarbu paminėti faktą, kad besikeičiantys Airijos ir Britanijos politiniai santykiai tam tikra prasme palietė ne tik karybą bei politiką, bet ir tuometę popkultūrą, mat būtent tais laikais (maždaug XII a.) dvaruose pradėjo plisti legendos apie Tristaną ir Iseultą (Izolda).

Pasak šių pasakojimų, anglų karžygys Tristanas turėjęs atvežti iš Airijos grožiu garsėjančią karalaitę Iseultą savo dėdei Kornvalio didžiūnui Markui į žmonas.

Kelionės metu tarp jaunuolių užgimsta švelnūs jausmai, o galiausiai už Marko ištekėjusi Iseulta tampa slapta Tristano meiluže.

Vėliau viskas, priklausomai nuo pasakotojo nusiteikimo, baigiasi arba dramatiškai, bet pozityviai, arba tragiškai.