Tačiau daugelis kitų, kurie, ieškodami darbo, išvyko iš savo šalies, dėl didžiulio nedarbo Ispanijoje vis dar negali sugrįžti namo.
L. Lagas pasakoja, kad, prieš išvykdamas 2011 metais, vesdavo privačias pamokas, nes negalėjo susirasti chemiko darbo. Tuomet uždirbdavo nuo 500 iki 1,5 tūkst. eurų per mėnesį. 40-metis vyras sako, jog uždirbant tik tiek buvo sudėtinga pragyventi ir mokėti būsto paskolą, tad jis nusprendė išvykti į Vokietiją.
Iš pradžių vyras dirbo laboratorijoje Vokietijos pietryčiuose netoli Austrijos sienos, o po to persikėlė į vakarus, arčiau sienos su Šveicarija. Su žmona ir Vokietijoje gimusiu sūnumi sugrįžęs į Alkalą del Henaresą netoli Ispanijos sostinės, dabar jis laboratorijoje vadovauja 15 žmonių grupei.
Šis pakilimas karjeros laiptais būtų buvęs neįmanomas, jeigu jis nebūtų išvykęs svetur, įsitikinęs L. Lagas. „Vokietijoje padariau pažangą – ir profesiniu, ir atlyginimo požiūriu, – sako jis. – Tai padėjo man gauti gerą darbą čia.“
Andreu Domingo (Andreu Domingas), Barselonos demografinių studijų centro tarptautinės migracijos ekspertas, agentūrai AFP pareiškė, kad nuo 2008 metų, kai Ispaniją ištiko finansų krizę, iki 2015 metų išvyko 473 tūkst. ispanų.
Ir perspektyva, kad jie – jauni ir kvalifikuoti darbuotojai – gali nesugrįžti, Ispanijoje kelia didžiulį susirūpinimą.
„Mes grįžtame“
Tačiau šaliai kylant iš krizės – 2015 metais Ispanijos ekonomika augo 3,2 proc. ir prieaugis buvo vienas didžiausių euro zonoje, – kai kurie nusprendė sugrįžti.
Vokietijos federalinės statistikos tarnybos duomenimis, ilgą laiką didėjęs į šalį atvykstančių ispanų skaičius 2014-aisiais, kai Ispanijos ekonomika ėmė atsigauti, pradėjo kristi. Be to, iš Vokietijos išvykstančių ispanų skaičius didėja, pranešė tarnyba.
Sugrįžti, nepaisant mažesnės algos perspektyvos, L. Lagą paskatino „daugybė įvairių aplinkybių“, įskaitant kalbą, galimybę būti arčiau šeimos ir gyvenimo kokybę.
Padeda ieškoti darbdavių
Trys draugai vasarį sukūrė platformą, pavadintą „Volvemos.org“ („mes grįžtame“), kad tokiems žmonėms kaip L. Lagas padėtų užmegzti ryšius su galimais darbdaviais.
Nuo to laiko su platforma susisiekė 4,6 tūkst. migrantų – inžinierių, architektų, dėstytojų, mokslininkų ar sociologų, kurie šiuo metu gyvena iš viso 86 šalyse ir kuriuos vilioja pagerėjusios Ispanijos plėtros perspektyvos, sako platformos įkūrėjas Raulis Gilas.
Vyriausybė prognozuoja, kad Ispanijos ekonomika šiemet augs 2,9 proc., gerokai labiau negu Vokietijoje ar Prancūzijoje.
Nedarbo lygis čia taip pat mažėja, nors tebesiekia 20 proc. ir yra antras pagal dydį eurozonoje.
Sugrįžti sunkiau negu išvykti
Tačiau R. Gilas įspėja, kad sugrįžti dažnai būna sunkiau negu išvykti. Nors darbo vietos kuriamos, daugelis darbų yra laikini, prastos kokybės ir menkai apmokami.
R. Gilo svetainei tenka atmesti 45 proc. visų randamų darbo pasiūlymų, nes siūlomos sąlygos nelaikomos pakankamai geromis.
„Dabar sudaroma gerokai daugiau netipinių darbo sutarčių“, – sako ESADE verslo mokyklos socialinės teisės profesorė Anna Gines (Ana Ginės).
Maždaug 15 proc. visų samdomų darbuotojų Ispanijoje dabar dirba ne visą darbo vieną ir su ketvirtadaliu iš jų yra sudarytos terminuotos darbo sutartys.
Po Kentukyje praleistų metų į Valjadolidą Ispanijos šiaurėje sugrįžusi Sonia Martinez (Sonja Martines) pripažįsta, kad padėtis Ispanijos darbo rinkoje tebėra sudėtinga.
40-metė ekonomistė po neapmokamų atostogų sugrįžo į savo ankstesnę – analitikės viešajame sektoriuje – darbo vietą, tačiau sako, kad pakeisti darbą būtų išties sudėtinga.
Tuo tarpu JAV buvo pasiūlytos kelios darbo vietos ir galiausiai ji sutiko dirbti žmogiškųjų išteklių srityje. „Jie labai vertina tai, kad esate padarę karjerą, kad turite verslo vadybos magistro laipsnį, kad esate dvikalbis“, – sako ji, neatmesdama galimybės, kad jai gali tekti vėl išvykti iš Ispanijos.
Kitas trūkumas norintiesiems sugrįžti yra atlyginimo lygis. Nuo 2012-ųjų algos sumažėjo vidutiniškai 10 proc., sako A. Gines. „Įmonėms, regis, sunku suprasti, kad talentingi žmonės bet kokia kaina nesugrįš“, – įspėja R.Gilas.
Naujausi komentarai