Anot jo, N. Savčenko gali nesuvokti atsakomybės, kuri jai tektų, ir susiklosčiusių žaidimo taisyklių.

– Didysis septynetas (G7) eilinį kartą vyksta be Vladimiro Putino Japonijoje. Kai kurie sako, kad N. Savčenko paleista būtent dėl šio susitikimo. Esą jei nebūtų susitikimo, nebūtų ir paleidimo. Ar pritartumėte?

– Manau, kad nėra tiesioginės sąsajos būtent su šiuo susitikimu, nes derybos dėl kalinių apsikeitimo vyko jau kurį laiką. Akivaizdu, kad tai galbūt bus bandoma išnaudoti, ypač iš Rusijos žiniasklaidos pusės, siekiant parodyti, kad Rusija – veltui izoliuojama valstybė, su kuria galima derėtis ir elementariai kalbėtis.

Turbūt dar svarbiau nei G7 yra artėjantys birželio ir liepos mėnesiai, nes vyks Europos Sąjungos (ES) svarstymas. Tuo metu bus priimami tikrai svarbūs Rusijai sprendimai. Žinoma, tokie sutarimai, kaip dėl N. Savčenko, gali būti panaudojami kaip diplomatinė spaudimo priemonė, teigiant, kad ES turi nutraukti ekonomines sankcijas Rusijai.

– N. Savčenko tam tikra prasme tapo didvyre. Gal būtų galima sakyti, kad tokiose ne visai susiformavusiose demokratijose tokie didvyriai lengviau iškyla, gal lengviau ir krinta. Ukrainos ekspertai tikisi, laukia, kad ji dabar galėtų, pavyzdžiui, kritikuoti dabartinį politinį elitą, oligarchus ir prezidentą. Kaip jums atrodo, kokių pareiškimų turėtume tikėtis?

– Ji jau dabar politinė lyderė, nors yra eilinė parlamento narė ir neturi jokių ilgalaikių sąsajų su politiniu elitu. Ji labiau Ukrainos patriotė iš karinės pusės, o ne iš politinės. Akivaizdu, kad jos indėlis į Ukrainos visuomenę ir Ukrainos visuomenės tikėjimas savo šalies ateitimi yra milžiniškas.

Manau, jog N. Savčenko gali kilti problemų dėl to, kad ji neturi patirties. Ji nežino, ką reiškia politinė atsakomybė, ką reiškia vesti didžiulę ukrainiečių tautos dalį, kuri nusivylė dabartiniu politiniu elitu ir tiki, kad tokie žmonės, kaip N. Savčenko, savo darbais, pasiekimais karo fronte įrodė, kad gali būti Ukrainos valdžioje, kad jie pakeis ir elitinę, oligarchinę, korumpuotą sistemą.

Manau, kad ji gali padaryti nemažai klaidų iš pradžių nesuvokdama atsakomybės, kurią turi, ir apskritai tų žaidimų taisyklių, kurios Ukrainoje susiformavo per šiuos kelis dešimtmečius.

– Kai kurie apžvalgininkai mano, kad, jei ji kandidatuotų į prezidentus, lengvai laimėtų rinkimus. Ar tokie vertinimai pagrįsti?

– Manau, kad apie prezidento rinkimus dar tikrai anksti kalbėti. Petro Porošenka valdo vos kelerius metus. Akivaizdu, kad jam dar yra gana daug laiko, kad jis pakeistų savo įvaizdį visuomenėje. Juo labiau kad nesu tikras, ar pati N. Savčenko yra numačiusi sau tokį vaidjmenį ir iš karto sieks pačių aukščiausių politinių postų.

Turėkime omenyje, kaip jau ir kalbėjome, ji jau dabar tam tikra prasme yra politinė lyderė, ji jau dabar turi tokią įtaką visuomenėje, kuri neatitinka įprastos parlamentarės įvaizdžio. Bus labai įdomu stebėti, kaip jai seksis tai išnaudoti.

Manau, jei ji įrodys, kad yra ne tik talentinga karo fronte, bet ir politikoje, galbūt ateityje sieks ir oficialių pozicijų. Bet kol kas ji turi gana didelį potencialą išnaudoti nepolitinę įtaką. Klausimas – kaip jai tai seksis daryti, nes atsakomybė, kuri jai tenka, milžiniška. Visa Ukraina žiūri į ją ir tiki, kad tai gali būti naujas įkvėpimas reformoms ir pokyčiams šalyje.

– Manoma, kad ji kritikuos ne tik politikus, bet ir oligarchus, nors jų dėka, galima būtų sakyti, karas neišplito toliau už Donbaso. Vis tiek manoma, kad būtent oligarchai sulauks daug kritikos. Ar reikėtų laukti svaresnių pareiškimų?

– Tų pareiškimų, nukreiptų prieš oligarchus, korumpuotą politinę sistemą, buvo labai daug. Juos išsakė daugelis dabar valdžioje esančių politikų. Turbūt problemos kyla tada, kai reikia priimti sprendimus, kuriais ta įtaka apribojama.

Šiuo atveju aišku, kad N. Savčenko labai mažai susijusi su oligarchizuotomis politinėmis sistemomis, su tomis sistemomis, kurios Ukrainoje įsigalėjusios ne vieną dešimtmetį. Būdama autsaiderė ji gali turėti didesnį svorį savo pareiškimais. [...]

N. Savčenko turbūt turėtų išnaudoti savo moralinę galią, moralinį autoritetą, kad galėtų vėl šiuos klausimus iškelti į politinės darbotvarkės viršų ir reikalautų, kad politinė valdžia priimtų sprendimus, nes vien konstatuoti problemos šiuo atveju nebeužtenka.