Kai šią savaitę į Lietuvą buvo atvykęs Ukrainos prezidentas Petro Porošenka, aukščiausi Lietuvos vadovai jį patikino, kad mūsų šalis ir toliau rems Ukrainos siekius ginti savo laisvę ir suverenitetą, kurti europinę valstybę. Kol Lietuvoje viešėjo Ukrainos vadovas, Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius lankėsi Briuselyje, kur vyko NATO užsienio reikalų ministrų susitikimas, ir Belgrade, kur buvo surengtas kasmetis ESBO ministrų tarybos posėdis ir jame daugiausia dėmesio buvo skiriama konfliktui Rytų Ukrainoje. Baigiantis savaitei ministras parskrido į Vilnių ir davė interviu „Savaitei“.

– „The Wall Street Journal“ radau Jūsų teiginį, kad dabar pats metas ES ryžtis ir pasiųsti aiškų paramos ukrainiečiams signalą, t. y., suteikti bevizį režimą su ES. Koks yra ES požiūris į tokį Jūsų siūlymą?

– Tas straipsnis dėl to ir išvydo dienos šviesą, kad yra įvairių požiūrių. Yra, vadinkime, atsargesnių požiūrių, nors man tie požiūriai labiau panašūs į neatsakingus. Nes vis dėlto suvokime, kad mes galėtume labiau paremti šalį, kuri viena stovi prieš agresiją, prieš nepalyginamai didesnę jėgą, puikiai ginkluotą, nuolat aprūpinamą jėgą, ir dar turi vykdyti reformas, kovoti su korupcija. Niekas Ukrainos nuo tų darbų neatleidžia. Gal mes galime atsižvelgti į tai, kad jie vis dėlto įvykdė didžiąją dalį namų darbų, nes reikėjo priimti labai svarbius įstatymus – ir gana skausmingus, nepopuliarius. Jie priėmė tuos sprendimus ir, jeigu mes dabar ieškosime priekabių arba norėsime kažko papildomo, manau, būsime labai neteisūs ir nenuoseklūs. Todėl bent jau šį sprendimą turėtume priimti. Ir jis pirmiausiai priklauso nuo Europos Komisijos raporto, kuris pasirodys gruodžio vidury ir, aišku, nuo šalių politinės valios.

– Bet tos valstybės, kurios skeptiškai arba, kaip Jūs sakote, atsargiai žiūri, yra galingos valstybės. Kaip Jūs manote, per kiek laiko pavyks jas įveikti ir tą bevizį režimą iškovoti?

– Taip, pasaulyje viską sprendžia galingieji. Mes irgi stengiamės prisidėti prie teisingų darbų. Ten, kur galime, paprieštaraujame. Nėra taip, kad viskas iš anksto nuspręsta. Čia tikrai situacija sudėtinga. Juolab ją komplikuoja, kad krizių dabar, kaip niekada, tikrai daug. Emociškai dabar dėmesys lyg kitur, ir laikraščių antraštės ne apie Ukrainą, o apie kitus dalykus. Tai nereiškia, kad mes, vieną krizę spręsdami, turime kitą pamiršti.

– Apie tuos galinguosius. Vokietija siūlo ES pasirašyti su Rusija naują ekonominį susitarimą dėl investicijų ir energetinio bendradarbiavimo, bet, aš suprantu, vieningo pritarimo ES vėlgi nėra?

– Na, čia yra tradicinis noras. [...] Yra argumentų, kad, jeigu mes būsime nuolaidūs, jeigu parodysime geresnę valią, tai kita pusė pradės taip pat elgtis. Deja, mes nekart esame įsitikinę, kad būna priešingai. Ta gera valia arba lankstumas yra priimamas kaip silpnumas ir iš karto vyksta puolamoji operacija. Na, ne fizine prasme, bet imamasi iniciatyvos pradėti naują propagandinę, politinę ataką. Tai buvo labai daug kartų. Bet vis tiek yra ta nuomonė ir dėl jos diskutuojame. Šiuo atveju kalbėti apie kažkokius ypatingus ekonominius ryšius su šalimi, kuri taiko prieš mus sankcijas... Aš nelabai to įsivaizduoju.

– Ta pati Vokietija siūlo NATO atnaujinti dialogą su Rusija ir atnaujinti NATO – Rusijos Tarybos veiklą. Aš taip suprantu, kad NATO viduje nėra vieningo pritarimo šitai iniciatyvai?

– Čia reikėtų paaiškinti, kad tos NATO – Rusijos Tarybos ambasadorių lygiu niekas nepanaikino. Ji galėtų vykti, tik šiaip jau turėtų būti abiejų pusių sutikimas. Mes išsakėme viešai ir aš sakiau, kalbėdamas posėdžio metu, kad nematome jokio reikalo papildomiems susitikimams, nes tų susitikimų yra daugiau, negu reikia. Bet, jeigu yra šalių, kurios mano, kad reikia, tai mes tikrai negalime prieštarauti. Tik tada labai svarbi yra darbotvarkė. Ir privalomas punktas yra situacija Ukrainoje. Jeigu Rusija pasirengusi su šita darbotvarke ateiti pas mus ir pasiaiškinti, kas vyksta Ukrainoje, kas čia tokio blogo?

– Kitaip sakant, tos Tarybos veiklos atnaujinimo pasiūlymas svarstytinas, bet su tam tikromis sąlygomis?

– Taip. Bet niekas nežino, ar Rusijos pusė atsilieps teigiamai į norą pasikalbėti tomis temomis. Nebūtinai.

– Jūs jau kelis kartus sakėte, kad dabar dėmesio centre ir antraštėse – ne Ukraina. Bet ar yra kažkokio pagrindo abejoti, kad Sirijos reikalai, „Islamo valstybės“ problema išstums Ukrainą apskritai iš darbotvarkės?

– Žinote, jeigu tiek daug kartų sakoma, kad tos krizės nesietinos, tai iš karto kyla įtarimas, kad galbūt kažkas jas sieja, jeigu tiek kartų patikinama, kad krizė Sirijoje – viena, o Ukrainoje – kita. Bet, žinote, yra vienas bendrumas, kurį labai sunku paneigti – tie patys veikėjai. Bet, aš manau, kad tikrai nebus vienos krizės prekybos kitos sąskaita. Jeigu apie kažką dažniau kalbama, tai nereiškia, kad mes nekalbame savo darbiniuose susitikimuose. Ukrainos klausimas nuolat yra darbotvarkėje.

Beje, kitą savaitę vykstu į Niujorką, mes pabaigsime savo veiklą JT Saugumo Taryboje ir paskutinis renginys – Saugumo Tarybos posėdis – mūsų iniciatyva bus surengtas apie situaciją Ukrainoje. Bus proga dar kartą pasaulio visuomenės akyse iškelti tuos klausimus. Mes tą padarysime, ir ateityje darysime tiek, kiek reikės. Todėl, jeigu antraščių bus ir mažiau, tai nereiškia, kad ta krizė bus pamiršta.