Tūkstančiai rohinjų musulmonų bendruomenės narių Mianmare diena iš dienos kenčia diskriminaciją. Bėgti? Taip daugelis ir daro, bet kelionė į Malaiziją ar Tailandą gali baigtis tragiškai.

Kenčia diskriminaciją

Rohinjų musulmonų bendruomenės narys Nuralamas gyvena vienoje pabėgėlių stovykloje vakarinėje Mianmaro dalyje esančioje Rachinų valstijoje.

Čia glaudžiasi tūkstančiai rohinjų musulmonų. Taip pat ir Nuralamo šeima – motina, brolis ir sesuo. Ankstus rytas – daugelis miega. Nuralamas sutiko papasakoti savo istoriją.
Mianmare rohinjų musulmonų nepripažįsta. Maža to, bendruomenės nariai nuolat diskriminuojami. Šalyje dominuojantys budistai, ypač radikalieji, vykdo šmeižto kampanijas prieš musulmonus. Šis tarpkonfesinis konfliktas – ypač aštrus Rachinų valstijoje.

Nors Nuralamas gimė Mianmare, jis, kaip ir daugelis jo bendruomenės narių, vadinamas bengalu ir net neturi pilietybės. Be pilietybės – jis niekas. Nei gali susirasti darbą, nei vesti, tad ir glaudžiasi pabėgėlių stovykloje.

Kas laiko tokius žmones Mianmare? Iš esmės niekas. Galbūt tik šeima.

Nuralamo šeimos nariams, ypač motinai, nukakti į Indoneziją, Malaiziją ar, pavyzdžiui, Tailandą būtų per sunkus išbandymas. Juk reikėtų plaukti per Bengalijos įlanką, neaišku su kuo ir kiek laiko.

Tai didelė rizika. Kartą Nuralamas jau bandė laimę. Vos liko gyvas, susidūręs su žiauriais kontrabandininkais.

Nuralamo kelionė jau negąsdina. "Norėčiau būti tarp tų, kurie išvyko", – pripažino vyras. Ir pridūrė, kad gyventi taip, kaip gyvena – blogiau, nei mirti.

Nepavyko pabėgti

Balandžio 14 d. naktį, kai daugelis stovyklos gyventojų miegojo, jis skubėjo į paplūdimį. Čia susitiko su vienu kontrabandininku. Sutarė, kad šis jį pergabens per Bengalijos įlanką į Malaiziją.

Nuralamas su šeima šioje stovykloje glaudžiasi jau pastaruosius trejus metus. Rachinų valstija, kur ir įkurta stovykla, dažnai Mianmare vadinama niekieno žeme. Tai – skurdžiausia Mianmaro valstija. Būtent čia glaudžiasi per 3 mln. žmonių, daugiausia – rohinjų musulmonų bendruomenės atstovų. Jų yra apie milijoną.

Apie 140 tūkst. musulmonų bendruomenės narių buvo apgyvendinti getus primenančiuose kaimuose, iš kurių žmonėms net neleidžiama išvykti. Kiti – pabėgėlių stovyklose.
Deja, pabėgti iš Mianmaro Nuralamui nepasisekė. Jis savaičių savaites leido atviroje jūroje, bet į Malaiziją taip ir nenusigavo.

Jis nepraranda vilties – vieną dieną jam pavyks. "Mes čia gyvename kaip pragare", – pripažino.

Rohinjų musulmonų bėdos Mianmare prasidėjo prieš trejus metus. 2012 m. gegužę grupė musulmonų iš Rachinų valstijos buvo apkaltinti budisčių moterų išprievartavimu ir nužudymu. Keršydami budistai sudegino kelis kaimus. Konflikto metu žuvo šimtai rohinjų bendruomenės narių. Žudynės paskatino daugelį bėgti. O tie, kuriems pabėgti nepavyko, buvo suvaryti į stovyklas, kuriose laikomi jau trejus metus.

Nuralamas anksčiau dirbo rikšos vairuotoju, nes niekuomet nelankė mokyklos.

2012 m. vyras rado prie savo namo durų kaimyno kūną nukirsta galva. Jis liudijo, kad nusikaltimą padarė vietos radikalai budistai. Kai šie keršydami padegė jo namus, jis slėpėsi miškuose.

Tada jam teko su šeima bėgti iš gimtojo miesto. Vyriausybės pareigūnai, užuot pasiūlę apsaugą, nurodė apgyvendinti šeimą vienoje iš stovyklų.

Visuotinė diskriminacija

Rachinų valstija – konflikto tarp budistų ir musulmonų epicentras.

Nors Mianmaras po pusės amžiaus diktatūros neseniai atsivėrė pasauliui, demokratinės reformos čia įstrigo. Maža to, pertvarkos atnaujino šį seną konfesinį konfliktą šalyje.
Daugelis Mianmaro budistų piktinasi musulmonais gyventojais, mat mano, kad rohinjų bendruomenė čia atsidūrė tik dėl britų kolonistų. Kitaip sakant, daugelis laikosi nuostatos, kad vietos musulmonai – paprasčiausi atvykėliai, kuriems neturėtų būti suteiktos tokios pat teisės kaip ir budistams.

Kita vertus, nors britų valdymo metais nemažai musulmonų atvyko į Mianmarą kaip darbininkai, rohinjų bendruomenė šioje šalyje gyvena jau nuo XVI a.
Kai Mianmaras 1948 m. tapo nepriklausomas, kai kuriuose šalies regionuose, ypač Rachinų valstijoje, musulmonų gyventojų buvo dauguma.

Tuomet daugelis budistų kaltino juos kolaboravimu su britais. Galiausiai 1982 m. vietos musulmonams buvo atimta Mianmaro pilietybė. Nuo to laiko rohinjų bendruomenė diskriminuojama.

Pasak Jungtinių Tautų, ši bendruomenė – viena iš labiausiai persekiojamų pasaulyje.

Net Aung San Suu Kyi, Nobelio taiko premijos laureatė ir viena iš Mianmaro opozicijos lyderių, šios problemos nėra linkusi akcentuoti.

To priežastis – Mianmaro visuomenės nusistatymas prieš musulmonus. Jeigu politikė tikisi būti išrinkta į valdžią, ji negali viešai palaikyti rohinjų.

Tiesa, už savo pasyvų toną šios problemos atžvilgiu kai kurios žmogaus teisių organizacijos jau pažėrė kritikos opozicijos vedlei. Ypač papiktino vieno A.S.S.Kyi atstovo komentaras. Šis, paklaustas kaip ketinama spręsti rohinjų gyvenimo klausimą Mianmare, piktai atrėžė: "Jie imigrantai. Bengalai."

Kelios tarptautinės žmogaus teisių organizacijos darbavosi stovykloje, kurioje gyvena Nuralamas.

Net ir šios organizacijos patyrė budistų išpuolių. Pernai radikalieji budistai surengė išpuolį prieš organizacijos "Daktarai be sienų" biurą Rachinų valstijoje.

Jie ne tik suniokojo pastatą, kuriame buvo įsikūręs organizacijos biuras, bet ir pareikalavo jiems atiduoti dalį humanitarinės pagalbos. Šiuo metu tik budistai kontroliuoja stovyklas. Jie neleidžia musulmonų vaikams lankyti mokyklų, taip pat trukdo gauti medicininę pagalbą.

Nuralamas sako, kad ir dabartinės vyriausybės, kuri Vakaruose laikoma neva demokratiška, elgesys – žiaurus.

Anot jo, Mianmaro parlamentas ketina patvirtinti įstatymus, pagal kuriuos moteris, norėdama susituokti su musulmonu vyru, turės gauti specialų valdžios leidimą. Be to, Mianmare bus draudžiama poligamija bei kai kuriuose šalies regionuose, ypač tuose, kur gyvena daug musulmonų, moterims ketinama drausti gimdyti vaikus daugiau nei kartą per trejus metus.

Jei kas bandys pakeisti gyvenamąją vietą, taip pat turės gauti valdžios sutikimą.

Kontrabandininkų žiaurumas

Nieko nuostabaus, kad Nuralamas nieko daugiau nemąsto, kaip tik bėgti iš Mianmaro. Jo pirmas bandymas buvo labai pavojingas.

Laive, kuriuo plaukė Nuralamas, buvo apie 400 žmonių. Daugelis jų plaukė iš Mianmaro ir Bangladešo – ten gyvena apie 200 tūkst. rohinjų. Daugelis jų skursta, tad ieško geresnio gyvenimo svetur.

Asmuo, organizavęs kelionę, pažadėjo Nuralamui darbą viename fabrike Malaizijoje. Net neprašė už kelionę pinigų. Jis davė keleiviams ryžių, taip pat druskos ir vandens. Tada nurodė tylėti.

Atrodė, kad kelionė gali būti sklandi. Kai Nuralamas nuėjo į laivo tualetą, vienas iš laivo vadų jam ėmė ir uždėjo geležinę grandinę. Tuomet jam teko kone mėnesį išbūti maždaug 1 kv. m dydžio patalpoje laive.

Pagaliau kontrabandininkai pareiškė, kad kiekvienas keleivis turi susimokėti – pareikalavo 2 tūkst. JAV dolerių už galvą.

Tie, kurie neturėjo pinigų, buvo kankinami, kol jų artimieji neduos pinigų. Laivas tuo metu stovėjo visai šalia Tailando pakrantės. Palikti jį buvo draudžiama.

Pasak žmogaus teisių organizacijų, skaičiuojama, kad taip laivuose įkalintų musulmonų gali būti apie 4 tūkst. Tačiau problema ta, kad Pietryčių Azijos šalys nėra pasirašiusios Jungtinių Tautų pabėgėlių konvencijos, tad laivai su pabėgėliais jiems ne itin rūpi.

Tiesa, neseniai Indonezija ir Malaizija sutiko įsileisti dalį rohinjų į savo teritoriją, bet tik metams. Vargu ar gali padėti išspręsti opią problemą.

Gegužę Tailande buvo rasta masinė kapavietė. Spėjama, kad būtent čia kontrabandininkai atsikratė jų plukdytų žmonių.

Po incidento Tailando pasienio tarnybos sustiprino sienos apsaugą. Panašios kapavietės buvo rastos ir Malaizijos džiunglėse. Policijos pareigūnai spėja, kad tokiose stovyklose kontrabandininkai laikė imigrantus, kol jie žuvo, taip ir nesulaukę artimųjų pagalbos.

Nuralamo vyresnioji sesuo papasakojo, jog labai bijojo, kad jos brolis gali mirti nuo bado ar dehidratacijos. Laimė, Tailando pakrančių apsaugos tarnyba galiausiai pareikalavo apsukti laivą. Tad jis grįžo atgal į Mianmarą.

Deja, šeimai už brolio laisvę teko susimokėti kontrabandininkams – tiesa, ne 2 tūkst. JAV dolerių, bet 100.

"Manau, kad savo broliui turėčiau rasti žmoną. Kad ir kaip būtų, mes esame šios šalies piliečiai", – sakė Nuralamo sesuo.

Ji pridūrė, jog viliasi, kad jos bendruomenei Mianmare bus suteiktos bent jau antraeilio piliečio teisės. Juk jos šeima Mianmare gyvena daugiau kaip 60 metų. Kad gautų tą statusą, veikiausiai jiems teks susitaikyti su bengalių pravarde. Net tai, ką sako Nuralamo vyresnioji sesuo, atrodo neįtikima.

Tokios budistų nacionalistų organizacijos, kaip "969 judėjimas", turinčios didelę įtaką šalyje, tvirtina, kad niekas negali būti Mianmaro piliečiu, jeigu nėra budistas.

Mianmaro bin Ladenas

Šios organizacijos narys 46 metų Ashinas Wirathu Mianmare vadinamas Birmos bin Ladenu.

Iš pažiūros jis – gan mielas ir komunikabilus vyriškis, tačiau išvaizda – apgaulinga.

Žurnalas "Time" neseniai paskelbė šį vyrą budistų teroristų veidu. Už religinės neapykantos kurstymą jis net buvo pasodintas už grotų – kalėjime praleido septynerius metus. Tiesa, prieš kelerius metus, pritaikius amnestiją, buvo paleistas ir šiuo metu vadovauja 2,5 tūkst. vienuolių vienoje iš Mianmaro valstijų. Daugelis laiko jį režimo statytiniu, nors pats A.Wirathu tikina žinantis, už ką kovoja.

Šventykloje, kurioje dažnai meldžiasi A.Wirathu, kabo daug fotografijų, vaizduojančių musulmonų nužudytus budistus.

Paklaustas, ką laiko savo svarbiausiu užsiėmimu, vyras atsakė – socialinį tinklą "Facebook". Į savo paskyrą jis nuolat deda įvairias fotografijas, kur, pasak jo, vaizduojamos mergaitės, išprievartautos musulmonų.

Taip pat jis naudojasi "YouTube", kur taip pat skleidžia savo propagandą. Nuolatos kalba tą patį, kad "rohinjų bendruomenės atstovai nori užvaldyti Mianmarą".

Paklaustas, ko siekia "969 judėjimas", A.Wirathu atsakė, kad esminis organizacijos tikslas – "išlaikyti Mianmaro tapatybę ir vyraujančią religiją". Pagaliau uždavus klausimą, ką jis turi prieš musulmonus, vyras atsakė: "Musulmonai – mažuma čia, be to, jie kelia mums pavojų: pažiūrėkite, "Charlie Hebdo", Rugsėjo 11-oji. O kas vyksta Australijoje, Nigerijoje, Sirijoje, Kenijoje. Dar turime "Boko Haram", "Islamo valstybę" – gal dar jums nepakanka? Akivaizdu, ko jie siekia – nori paversti Rachinų valstiją Bengalijos respublika", – dėstė savo teoriją vienuolis. Galiausiai pridūrė: "Mianmaras neprisiima jokios atsakomybės už juos. Ir nereikėtų jų vadinti pabėgėliais, juk jie tik neturi savo valstybės."