Bostono maratone dalyvavęs lietuvis Mykolas Katkus dėkoja Dievui, kad jam neteko pamatyti kraujo, o kitą bėgikę – Ligitą Visockytę – nuo bombų skyrė vos kelios dešimtys metrų.

Žmonėms sunku suvokti

„Visi yra baisiausiai sutrikę, – Bostone tvyrančią atmosferą vakar telefonu apibūdino M.Katkus. – Tai taip netikėta tokiame renginyje, kuris toks gražus ir įkūnijantis visa, kas geriausia Amerikoje. Toks bendruomeniškumas, žmonės vieni kitus palaiko – pusė milijono žmonių išeina palaikyti bėgikų. Visi vienas dėl kito stengiasi, visi susikaupę padėti.“

Kaip pasakojo pašnekovas, bėgikai apie pusantrų metų rengiasi, kad patektų į Bostoną ir pajėgtų įveikti maratoną. Taigi šis renginys yra tarsi žmogaus geriausių savybių triumfas.

„Bostono maratonas nėra sportinis renginys, kuriame geriamas alus ir žiūrima, kaip penki žmonės laksto. Tai renginys, kuriame visi dalyvauja, vienaip arba kitaip: ar patys bėgdami, ar palaikydami bėgikus. Dėl šios priežasties žmonėms, kiek man teko kalbėti, sunku suvokti, kad kas nors panašaus galėjo įvykti tokiame renginyje kaip Bostono maratonas“, – pasakojo M.Katkus.

Skyrė vos 20 žingsnių

Vyras ir kiti jo pažįstami bėgikai lietuviai žinią apie sprogimus sutiko jau grįžę namo.

O Londone gyvenančią ir Bostono maratone dalyvavusią lietuvę L.Visockytę sprogimai užklupo jau finišavusią, susirinkusią daiktus ir einančią aplankyti draugės jos biure Boilstono gatvėje.

„Ką tik saugiai grįžau namo. Man viskas gerai, bet pirma bomba buvo vos 20 žingsnių už manęs, o antra – už 10–20 žingsnių priekyje... Po to per stebuklą pamačiau draugę ir pasijutau geriau... Dabar esu namuose, saugiuose namuose...“, – socialiniame tinkle „Facebook“ vakar rašė L.Visockytė.

Vėliau moteris pridūrė: „Pažiūrėjusi nuotraukas suvokiau, kad buvau arčiau antros bombos, nei maniau. Ji buvo prie pat mano draugės biuro pastato, jo apačioje, vos už kelių žingsnių nuo jo...“

Liūdni pamąstymai

M.Katkus vėliau tinklaraštyje rašė: „Kaip parašė patys maratono organizatoriai, tragedijos akivaizdoje 27 tūkst. bėgikų asmeniniai išgyvenimai ūmai tapo visiškai nesvarbūs. Balsas, kurį prisiminsiu ilgiausiai, yra visai kitoks – tai pasakojimas apie skausmą, beprasmybę ir liūdesį.“

Įrašą vyras baigė liūdnais pamąstymais apie ateitį: „Po Bostono bombų ir maratonai nebebus tokie, kokie jie buvo, – vienintelis masinis sportas, kur bet kas atėjęs gali patapšnoti per petį savo mėgstamam sportininkui, sušukti jo vardą. Maratonas bus bėgamas, tačiau teritorijos bus aptvertos, o dvasia, kurią šis didis įvykis sugebėjo išsaugoti nuo tų laikų, kai jį bėgo 15 entuziastų, bus kitokia.“