Po maždaug savaitės protestų – mėnuo sąlyginės ramybės, ir vėl įtampa. Irano opozicija nesiruošia taikytis su pralaimėjimu prezidento rinkimuose. Tik jų skelbiami šūkiai ir nepasitenkinimo išraiška dabar įgijo naujų spalvų.

Iš pradžių opozicija kovojo tik su šalies valdžia, dabar jos kaltinimuose aiškiai matyti bandymas savo kovą perkelti į tarptautinį lygį. Kitaip tariant, patraukti į savo pusę užsienio valstybes.

Tai, ko gera, pats baisiausias dalykas, kokį tik gali įsivaizduoti Irano vadovai. Ir prezidentas, ir dvasiniai lyderiai nuolat žarstė grasinimus bei perspėjimus, kad tai, kas vyksta Irane, yra šalies vidaus reikalas. Tarptautinė bendruomenė šią nuostatą, reikia pripažinti, gerbė. Nei JAV, nei kitos demokratijos eksportu kaltinamos valstybės Irano opozicijos nepalaikė, bent jau tiek, kad tai taptų žinoma Teherano saugumo tarnyboms.

Patys prezidento rinkimų laimėtojai nusprendė nevengti tarptautinės kortos. Iš karto po rinkimų prezidentas Mahmoudas Ahmadinejadas susitiko su Rusijos vadovais, taip patvirtindamas savo naują statusą. Maskva Irano rinkimų rezultatus pripažino ir oficialiai.

Tačiau lazda turi du galus. M.Ahmadinejado vizitas padėjo identifikuoti pagrindinį Irano opozicijos priešą tarptautinėje arenoje. Netrukus prasidėjo puolimas. Maskva kaltinama ne tik palaikanti oficialųjį Teheraną, bet ir sukčiaujanti prekyboje. Perkami iš Rusijos lėktuvai iraniečių vadinami skraidančiais karstais. Be to, žmonės įsitikinę, kad rusų specialiosios tarnybos konsultuoja savo kolegas Irane, kaip geriau susidoroti su opozicija.

Kad ir kaip būtų, iš tikrųjų puldama Kremlių Irano opozicija mėgina nušauti du zuikius – sutelkti visuomenę gresiant pavojui iš išorės ir sulaukti Rusija nepatenkintų šalių paramos. Principas "mano priešo priešas – mano draugas" vis dar gajus tarptautinėje politikoje.