Skausminga nežinia

Vasario 14-ąją, kai milijonai amerikiečių pakirdo galvodami apie būsimąją Meilės dienos šventę, kubietis Yuniesky Ricabalas Verdecia kūrė kitokius planus. Jis vylėsi pagaliau galėsiąs pakeisti savo ir savo šeimos gyvenimą. Palikęs pas savo motiną aštuonmetį sūnų vyras įlipo į plaustą, kuriuo tikėjosi ištrūkti iš gimtosios Kubos į pažadėtąją žemę – JAV. Deja.

"Sveikinu, mano nuostabioji mama, su Valentino diena", – šie žodžiai – paskutinė žinia apie Yuniesky. Nuo to laiko jis laikomas dingusiu. Kur jis – nuskendo ar yra izoliuotas kalėjime Bahamose, kaip ir daugelis kitų atviroje jūroje sulaikomų kubiečių pabėgėlių, – nežino niekas.

Jo pusamžė motina Tania Verdecia guodžiasi, kad nelegalų kontrabandininkas, kovo 8-ąją išsiųstas iš JAV, nemeluoja: sako, jog visa pabėgėlių grupelė pasiekė Bahamus.

Moteris kreipėsi į Kubos diplomatus, tačiau be oficialaus atsakymo apie palaikomus ryšius su JAV tarnybomis ir patikinimo, kad bus informuojama apie sūnaus buvimo vietą, T.Verdecia nieko daugiau nesulaukė. Vildamasi išgirsti nors kokią žinią, moteris kreipėsi į ispanakalbę žiniasklaidą, išplatino savo sūnaus nuotrauką. Vienoje jų Yuniesky dėvi marškinėlius su savo svajonių šalies simboliu – krepšinio profesionalų lygos NBA ženkliuku.

Subliuškusios viltys

Nežinios skausmą išgyvenanti moteris – toli gražu ne vienintelė. Kubiečių, bandančių pasiekti vilties krantą, srautas pastaraisiais mėnesiais ypač išaugo. Kaip ir žinių apie juos ištikusią tragediją: kas nuskęsta Rio Bravo, pasienio upėje tarp Meksikos ir JAV, kas dingsta atviroje jūroje palikęs plaustus ar iš nevilties nusižudo pačiame JAV pasienyje.

Skirtingai nei apie Europos link traukiančius, Viduržemio jūroje išgelbėjamus arba žūstančius pabėgėlius, apie kubiečius pabėgėlius pasaulis daug nekalba. Kitaip nei savo namus palikusių sirų ar Libijos žmonių atveju, kubiečiais, jų prieglobsčiu nesirūpina ir nevyriausybinės organizacijos.

Po JAV prezidento Baracko Obamos, jo paskelbtos suartėjimo politikos, apsilankymo Kuboje, jos gyventojams buvo įsižiebusi viltis. Tą akivaizdžiai pajuto ir JAV pakrančių apsauga: nuo 2016 iki 2018 m. bandymų iš Kubos nelegaliai patekti į Jungtines Valstijas skaičius buvo gerokai sumažėjęs. Tačiau dabar iš Kubos plaustais ištrūkstančių pabėgėlių vėl gausiau.

JAV pakrančių apsaugos tarnybos nuo 2018 iki 2019 m. užregistravo 25 proc. daugiau tokių atvejų. Amerikiečių pareigūnai kasdien iš vandens išgriebia grupeles atviroje jūroje plaukiojančių kubiečių – kartais po kelias dešimtis per dieną. Skirtingai nei iš Afrikos į Europą, iš Kubos į Ameriką sprunkama mažesnėmis grupelėmis ir mažesniais laivais – guminėmis valtimis ar tiesiog savadarbiais plaustais.

Pernai oficialiai pranešta apie 454 jūroje sulaikytus kubiečius. Žiniasklaida likusi abejoti šiais duomenimis ir dar kalba apie tūkstančius, žūvančius pakeliui. Nors atstumas tarp Havanos ir piečiausio taško Floridos pakrantėje – vos 170 km, įveikti primityviomis valtimis jį yra sudėtinga. Juolab, kai vandenyje knibždėte knibžda nuodingų medūzų ir ryklių.

Tačiau nei šios kliūtys, nei tikimybė atsidurti JAV pareigūnų rankose ir būti deportuotam neatgrasina kubiečių. Skaičiuojama, kad per kelis pastaruosius dešimtmečius Kubą yra palikę maždaug 2 mln. gyventojų.

Režimas uždraudė vietos gyventojams net laisvalaikiu naudotis katamaranais ir banglentėmis – kiekvienas žmogų vandens paviršiuje išlaikantis daiktas laikomas potencialiu pabėgimo įrankiu.

Vietoj reformų – cenzūra

Emigracijoje gyvenančių kubiečių organizacijos "Kubos kalinių gynėjai" atstovas Javieras Larrondo dėl naujo pabėgėlių protrūkio kaltina savo gimtinės politikus, tačiau jo tėvynainiai žvelgia ir Vašingtono link.

2016-ųjų kovą, kai į Kubą pirmą kartą atvyko JAV prezidentas, atrodė, kad oficialioji Havana pasuks demokratijos link, tačiau B.Obama grįžo namo, o Havana – prie savojo, senojo revoliucijos krikštatėvio Fidelio Castro mokymo. Proveržis neįvyko, reformas pakeitė naujos represijos ir piliečių teisių suvaržymai. Kubiečių padėtį apsunkina ir bloga ekonominė padėtis. Dėl pastarosios Kubos socialistinė vyriausybė kaltina JAV embargą, o ne laikmečio nebeatitinkančią planinę ekonomiką.

Žibalo į ugnį šliūkštelėjo koronaviruso pandemija. Pasaulio kelionių ir turizmo tarybos duomenimis, 2019 m. daugiau nei dešimt proc. Kubos bendrojo vidaus produkto ir 11 proc. darbo vietų buvo sukurta būtent turizmo sektoriuje. Pandemija įkalino užsieniečius namuose, o kubiečius paliko be taip reikalingų pajamų. Kad išlaikytų šeimą, ir Yuniescky dirbo negailėdamas jėgų: dieną – picerijoje, vakare – taksistu.

Šiandien eilės prie parduotuvių tokios ilgos, o ideologijos spąstai taip veržia vietos lyderių galvas, kad šie nesugeba rasti kitos kovos su skurdu priemonės kaip tik cenzūrą. Vietos institucijos negaili resursų, bandydamos neleisti prastą ekonominę padėtį iliustruojančioms nuotraukoms patekti į socialinius tinklus.

Puikiai suprasdamas, kad piliečiai ieško menkiausios skylės socializmo bastiono sienoje, režimas uždraudė vietos gyventojams net laisvalaikiu naudotis katamaranais ir banglentėmis – kiekvienas žmogų vandens paviršiuje išlaikantis daiktas laikomas potencialiu pabėgimo įrankiu.

Neturi lobistų

Kubiečiai bloguoju mini ir B.Obamą. Vienu paskutinių savo potvarkių jis pakeitė nuo 1995 m. galiojusią tvarką, kai pabėgėliams, sulaikytiems sausumoje, buvo automatiškai suteikiamas prieglobstis, o sučiupti jūroje siųsti atgal į Kubą. Dabar deportavimas gresia visiems be išimties.

Šis įsakas, beje, vienas pirmtakų sprendimų, kurių neatšaukė į Baltuosius rūmus persikraustęs Donaldas Trumpas.

Kelti pabėgėlių iš Kubos klausimą ūmai nebeįdomu niekam – nei demokratams, nei respublikonams, nei partijoms, nei jų kandidatams į prezidentus.