Iš pažiūros viskas atrodo gerai: Stambule ir Ankaroje, kur nesėkmingo pučo vakarą siaubo apimti gyventojai matė iš naikintuvų metamas bombas ir gatvėmis džeršgiančius tankus, gyvenimas grįžo prie normalaus bruzdesio.

Tačiau didžiulės raudonos Turkijos vėliavos, kabančios ant valstybinių pastatų, reklaminiai skydai, kuriuose liaupsinamas perversmo sužlugdymas, ir žuvusių „kankinių“ portretai metropoliteno stotyse primena, kad gyvenimas nebėra toks pats, koks buvo prieš įvykius, prasidėjusius maždaug 19 val. Grinvičo (22 val. Lietuvos) laiku liepos 15 dieną.

Sąmokslininkai, kuriems, pasak Ankaros, dirigavo paslaptingas, Jungtinėse Valstijose gyvenantis dvasininkas Fethullah Gulenas (Fetchula Giulenas), siekė nuversti prezidentą Recepą Tayyipą Erdoganą (Redžepą Tajipą Erdohaną) ir įvesti karinį režimą.

Bet vietoje to jie buvo masiškai areštuoti, o prezidentas gavo progą įvykdyti vienus reikšmingiausių pokyčių 79 mln. gyventojų turinčioje šalyje nuo pat šiuolaikinės Turkijos Respublikos įkūrimo 1923 metais ant Osmanų imperijos griuvėsių.

Strateginėje kryžkelėje

Valdžia sako, kad perversmo varomoji jėga buvo F. Guleno šalininkai ginkluotosiose pajėgose, kurios yra vienas iš Respublikos stulpų nuo pat įkūrimo.

Po nesėkmingo pučo buvo sulaikyta ir atleista kone pusė ginkluotųjų pajėgų generolų.

R. T. Erdoganas ėmėsi veiksmų tiesiogiai savo kontrolėn perimti Generalinį štabą ir kitus kariškių departamentus, o jo vyriausybė vykdo istorinį „sucivilinimą“ institucijos, kuri anksčiau tris kartus perversmais buvo nušalinusi vyriausybes.

„Vyriausybė vadovauja revoliuciniam civilinimo procesui su tikslu toliau mažinti kariškių įtakos mastą politikos (srityje) ir visuomenėje“, – pranešime nepriklausomam politikos tyrimų institutui „Istanbul Policy Centre“ (IPC) rašė analitikai Metinas Gurcanas (Metinas Giudžanas) ir Megan Gisclon (Megan Gisklon).

Pasak jų, valdžia dabar gali rinktis tęsti reformas demokratiniu būdu arba slopinti kariškius be pasitarimo.

„Prieš Turkiją dabar yra strateginis posūkis“, – rašo analitikai.

„Valymas“ kol kas nepalietė įtakingos Nacionalinės žvalgybos agentūros (MIT), kuri buvo smarkiai kritikuojama dėl to, kad neperspėjo R. T. Erdogano apie rengtą perversmą. Tačiau vyriausybė pažadėjo, kad ir MIT bus restruktūrizuota.

„Išbandymas atsikurti“

Po nesėkmingo perversmo vykdomų giežtų priemonių mastas išprovokavo Vakarų kaltinimus raganų medžiokle. Tačiau Turkijos pareigūnai sako, jog „valymo“ mastas parodo, kaip F. Guleno šalininkai yra prasiskverbę į visas valstybės institucijas.

Daugiau kaip 76 tūkst. žmonių buvo atleisti iš darbo, daugiausia – švietimo sektoriuje, kuriame F. Guleno įtaka buvo didžiausia. Iš viso buvo sulaikyta daugiau kaip 35 tūkst. žmonių.

Ankara, atmesdama Vakarų kritiką, piktai apkaltino juos neparodžius solidarumo, kai Turkijai to reikia, o provyriausybinė žiniasklaida net spėlioja, kad prie sąmokslo prisidėjo Jungtinės Valstijos.

Vašingtonas ir Ankara gali susikirsti dėl F. Guleno, kuris gyvena atokiame komplekse Pensilvanijoje ir kurio išdavimo Turkija siekia. Ekstradicijos procesas potencialiai galėtų būti sudėtingas.

Tuo tarpu nuo XX a. 7-ojo dešimtmečio dedamos Turkijos pastangos įstoti į ES patiria didžiausią per daugelį metų krizę, rusenant prieštaringiems vertinimams dėl griežtų priemonių, kurios paskatino Austriją sulaužyti daug metų galiojusį tabu ir paraginti sustabdyti derybas dėl Turkijos įstojimo.

„Tas žlugęs perversmas jokiu būdu nebuvo išbandymas, kurio neišlaikė ES ar JAV. Tai „išbandymas“ Turkijai kuo geriau atsikurti “, – sakė Marcas Pierini (Markas Pierinis), buvęs ES ambasadorius Ankaroje, kviestinis lektorius strateginių studijų centre „Carnegie Europe“.

„Vakarų pliekimas nepadės Turkijai grįžti į normalią būklę. Tai tik komplikuos padėtį“, – pridūrė jis.

R. T. Erdogano populiarumas, kaip rodo apklausos, padidėjo. Į derybas dėl konstitucinių reformų jis įtraukė dvi opozicines partijas, bet pašalino pagrindinę kurdų politinę jėgą, kurią kaltina ryšiais su kovotojais.

Perkrauti santykius su Rusija

Provakarietiška Turkijos, kuri nuo 1952 metų yra NATO narė, pakraipa buvo kertinis jos užsienio politikos akmuo nuo pat tų laikų, kai ji kėlė nerimą sąjungininkams savo neutralumu per beveik visą Antrąjį pasaulinį karą.

Birželio pabaigoje Turkija ėmėsi veiksmų įveikti mėnesius trukusią diplomatinę krizę, kurią sukėlė rusų karo lėktuvo numušimas, ir pirmasis R. T.. Erdogano užsienio vizitas po nesėkmingo pučo buvo skirtas susitikimui su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu. Tai sukėlė nuogąstavimų, kad Ankara galbūt gali perorientuoti savo poziciją.

Turkijos lyderis, kuris griežtai kritikavo Vakarų reakciją į perversmą, padėkojo V. Putinui už taip greit pareikštą paramą ir paskelbė, kad bendradarbiavimas dėl tokių svarbių projektų kaip dujotiekis per Juodąją jūrą vėl stojo į vėžes.

„Priešingai nei Vakarų lyderiai, Putinas šia proga naudojasi (tam), kad perkrautų Rusijos ir Turkijos santykius“ – sakė Kemalis Kirisci (Kemalis Kirišdžis) iš „Brookings Institution“.

Tačiau jis pridūrė, kad 44 proc. Turkijos eksporto 2014 metais iškeliavo į ES, o 4 proc. – į Rusiją, tad „blokas vis dar yra Turkijos ekonominis gelbėjimo lynas“.