Nuosekliai santūri

Ką tik pasirodžiusi knyga – tai ne sensacijų ar pikantiškų istorijų pripildytas pasakojimas. Anot „Time“, jos autorė nekerštauja buvusiems oponentams, neatskleidžia užkulisinių intrigų, nepasakoja pikantiškų istorijų, pavyzdžiui, kaip ji pravirko ministrų kabineto posėdyje 1990-aisiais, kai jos pasiūlymas buvo atmestas, ar kaip Donaldas Trumpas sviedė saują „Starburst“ saldainių jos pusėn G7 susitikime.

Kaip taikliai pastebi laikraščio FAZ autorius, knygą būtų galima pavadinti ir „Alternatyvos nėra“ (vok. „Alternativlos“) – fraze, kurią A. Merkel dažnai vartojo eidama kanclerės pareigas, pabrėždama priimtų sprendimų neišvengiamumą. Net ir retrospektyviai žvelgdama į savo valdymo metus, ji lieka įsitikinusi savo sprendimų teisingumu, ypač tų, už kuriuos vieni ją vertina, o kiti – smerkia.

Sprendimą rašyti memuarus politikė priėmė po lūžio momento savo karjeroje. Kaip pastebi FAZ, tai buvo ne euro krizė, ne Fukušimos katastrofa, ne Krymo aneksija, bet 2015 m. rugsėjo naktį priimtas sprendimas įsileisti tūkstančius pabėgėlių, kurie per Vengriją ir Austriją keliavo į Vokietiją. Šis sprendimas ir vėlesnė politika – palikti atvertas sienas – tapo vienu kontroversiškiausių jos valdymo momentų.

Pažeidžiamos temos

Vienas įdomiausių knygos aspektų – A. Merkel santykis su praeitimi Rytų Vokietijoje. Pirmuosius 35 savo gyvenimo metus praleidusi Vokietijos Demokratinėje Respublikoje (VDR), ji buvo valdančiosios partijos jaunimo judėjimo narė ir net užėmė nedidelę oficialią poziciją dirbdama jauna mokslininke.

Nors kritikai dažnai teigė, kad gyvenimas VDR paliko neigiamą įspaudą jos politinėje asmenybėje – polinkį į autoritarizmą ir slaptą simpatiją diktatoriams, pati A. Merkel teigia priešingai.

„Time“ cituoja jos tvirtą įsitikinimą, kad būtent gyvenimas represinėje valstybėje, nuolatinis „Stasi“ spaudimas ir išvarymas iš paskaitų už nepakankamai uolų marksizmo-leninizmo tyrinėjimą sustiprino jos įsipareigojimą vakarietiškai liberalios demokratijos modeliui.

Ryškiai memuaruose atskleidžiama ir lyčių nelygybės tema. Knygos pristatyme Berlyne dalyvavusi A. Merkel atvirai pripažino, kad būti moterimi politikoje buvo didesnė kliūtis nei būti kilusiai iš Rytų Vokietijos. Ji ir knygoje detaliai aprašo nuolatinius komentarus apie savo išvaizdą – pradedant šukuosena (populiari vokiečių pokštų tema buvo „Kuo užsiima Angelos Merkel kirpėjas?“), baigiant suknelėmis ir ryškiais kardiganais, kuriuos ji dėvėjo būdama ministre. Net ir fotografė, puolusi ant žemės fotografuoti jos kreivo kulno, įamžinta A. Merkel prisiminimuose.

Politikei teko spręsti daugybę praktinių iššūkių – pavyzdžiui, kai susilaužė koją ir nerimavo, kaip derinti sijoną su ramentais, pradėjo dėvėti ilgainiui jos įvaizdžio dalimi tapusius kelnių kostiumėlius. Ilgą laiką vengusi vadintis feministe, galiausiai ji pripažįsta: „Taip, aš esu feministė, savaip.“

Grumtynės partijoje

Kovos A. Merkel partijoje – Krikščionių demokratų sąjungoje (CDU) – istorija atspindi ne tik jos politinį kelią, bet ir gilesnius pokyčius Vokietijos politiniame gyvenime. Iš Helmuto Kohlio mergaitės, kaip ją pradžioje vadino, ji tapo įtakinga politine figūra, sugebėjusia perimti ir išlaikyti partijos kontrolę. Skirtingai nei dauguma kitų CDU lyderių, A. Merkel neturėjo stipraus regioninio palaikymo ar įtakingų politinių ryšių.

Lemtingas momentas jos kovoje dėl partijos kontrolės įvyko 2000 m., kai ji atvirai pasmerkė tuometį partijos lyderį H. Kohlį dėl nelegalaus partijos finansavimo skandalo. „Time“ pastebi, kad šis drąsus žingsnis prieš buvusį mentorių sukrėtė partiją, tačiau pademonstravo A. Merkel politinį instinktą ir ryžtą.

Pažadėjusi būti sąžininga, A. Merkel savo memuaruose sako norinti pripažinti ir klaidas, tačiau įvardija anaiptol ne tas, apie kurias šiandien kalbama.

Jos santykiai su dabartine partijos vadovybe taip pat sudėtingi. Memuaruose ji santūriai, bet kritiškai kalba apie Friedrichą Merzą, kuris dabar vadovauja CDU ir laikomas potencialiu kancleriu. Politikė nesutinka su dabartine partijos kryptimi, ypač migracijos politikos klausimais. Ji įspėja, kad bandymas konkuruoti su radikaliomis partijomis gali būti pražūtingas tradicinėms partijoms.

Klaidų neįžvelgia

Pažadėjusi būti sąžininga, A. Merkel savo memuaruose sako norinti pripažinti ir klaidas, tačiau įvardija anaiptol ne tas, apie kurias šiandien kalbama.

Ji sielojasi, kad po 2013 m. Edwardo Snowdeno informacijos nutekinimo, atskleidusio, kad JAV klausėsi jos mobiliojo telefono, internetą pavadino „Neuland“ („nežinoma žemė“). Kad 2015 m. per migracijos krizę pravirkdė keturiolikmetę pabėgėlę iš Sirijos. A. Merkel apgailestauja, kad, užuot pasiūliusi mergaitei parašyti jai laišką, ėmė dėstyti, jog Vokietija negali priimti visų pasaulio žmonių, kuriems reikia pagalbos. Politikė taip pat apgailestauja, kad 2017 m. balsavo prieš tos pačios lyties asmenų santuokų įteisinimą.

Tačiau tarptautinių santykių srityje A. Merkel išlieka tvirta dėl savo sprendimų. „Time“ atskleidžia jos požiūrį į Vladimirą Putiną – nors ji nepuoselėjo iliuzijų dėl Rusijos vadovo asmenybės, ypač po 2007 m. incidento, kai, puikiai žinodamas apie A. Merkel baimę šunims, į jųdviejų susitikimą diktatorius atsivedė juodą labradorą. Vokietė laikėsi pragmatiško požiūrio: „Galima buvo visa tai laikyti vaikiškumu ir pasipiktinimo vertu elgesiu, galima buvo kraipyti galvą, bet Rusija vis tiek liko žemėlapyje.“

V. Putino Rusija jos akyse buvo tiesiog agresyvi kaimyninė valstybė, su kuria reikėjo tvarkytis tradicinėmis diplomatinėmis priemonėmis. Be to, ji laikė Rusiją nepakeičiamu pigių dujų šaltiniu, nuo kurio Vokietija negalėjo atsisakyti nei politiškai, nei ekonomiškai. A. Merkel ir šiandien mano buvusi teisi 2008-aisiais, kai nesutiko, kad Ukrainai būtų suteikta reali narystės NATO perspektyva, teigdama, kad kad jos priešinimasis buvęs vienintelis būdas sulaikyti Rusiją.

Jautri prigimtis

Ypač spalvingai aprašomi jos santykiai su JAV prezidentais. George’as W. Bushas jai įkūnijo idealizuotą Amerikos įvaizdį: riteriškos, dosnios ir laisvę mylinčios šalies. Net ir pagarsėjęs momentas, kai G. W. Bushas netikėtai pradėjo masažuoti jos pečius G8 susitikime Sankt Peterburge, A. Merkel prisiminimuose nuskamba su humoru: „Negalėjau susilaikyti nesijuokusi... Kai supratau, kad tai G. W. Bushas mane sveikina tokiu ekspresyviu būdu, žinojau, kad tai buvo pokštas, neturėjęs tikslo mane įbauginti ar pažeminti.“

D. Trumpą ji apibūdina kaip neįprastą politiką, kuris taip ją išmušdavo iš vėžių, kad ji net kreipėsi patarimo į popiežių. Jo rekomendacija buvo: „Linkite, linkite ir dar kartą linkite, bet žiūrėkite, kad nelūžtumėte.“ A. Merkel teigimu, D. Trumpas į pasaulinę politiką žiūrėjo nekilnojamojo turto vystytojo akimis: „Kiekvieną žemės sklypą galima išnuomoti tik vieną kartą. Jei negaudavo vieno, rinkdavosi kitą... Jam visos šalys buvo konkurentės, ir vienos sėkmė reiškė kitos nesėkmę.“

A. Merkel memuaruose atsiskleidžia kaip žmogus, neabejingas komplimentams, ypač, kai tai susiję su jos, kaip pirmosios moters ir pirmosios Rytų Vokietijos atstovės kanclerės poste, pasiekimais. Pavyzdžiui, ji su malonumu prisimena kvietimą kalbėti abiejuose JAV Kongreso rūmuose ar savo kalbą Harvardo universiteto diplomų įteikimo ceremonijoje 2019 m.

Politikę labai sujaudino 2015 m. epizodas Delyje, kai Indijos premjeras Narendra Modi, žinodamas jos meilę klasikinei muzikai, specialiai suorganizavo kūrinių, sukurtų sujungus indiškas ir europietiškas muzikines tradicijas, atlikimą. „Aš dievinau tokius momentus... Jie sukurdavo artumą, kuriame buvo lengviau rasti politinių kompromisų“, – rašo A. Merkel.