Apie D. Trumpo politiką ir jo politinį stilių „Žinių radijo“ laidoje „Atviras pokalbis" kalbėjo Europos Parlamento narys Petras Auštrevičius (toliau – P. A.) ir Geopolitikos ir saugumo studijų centro direktorius Linas Kojala (toliau – L. K.).
– D. Trumpas atsisakė imti Grenlandiją ginklu todėl, kad išsigando savų, kurie galėtų jam surengti apkaltą. Ar tai reiškia, kad yra būdų „sutramdyti“ D. Trumpą?
– L. K.: D. Trumpas tikrai nėra visagalis. Be abejo, reikia pripažinti, kad apkaltos procesas yra praradęs faktinę galią, nes nėra realių perspektyvų, nebent nutiktų kas nors neįtikėtino, jog prezidentas galėtų būti atstatydintas.
Tam reikalinga didelė dauguma Senate, o to dabar nebus dėl partinės poliarizacijos ir kitų aplinkybių. Taip pat reikia pripažinti, kad moralinis apkaltos proceso poveikis, ko gero, yra šiek tiek mažesnis nei buvo kadaise, įskaitant tai, jog pastaruoju metu abi partijos apie apkaltą kalba beveik automatiškai, kai tik atsiduria opozicijoje Baltiesiems rūmams – tai taip pat poliarizacijos pasekmė.
Pats principas nesikeičia todėl, kad D. Trumpas neturėjo jokios platesnės auditorijos, išskyrus keletą konkrečių asmenų, kurie entuziastingai palaikytų ir remtų jo idėjas dėl Grenlandijos, ypač pačius grubiausius scenarijus.
Matėme ir nuomonių apklausas, kurios labai aiškiai parodė, kad amerikiečiai nesuprato, kodėl apskritai reikia kalbėti apie Grenlandiją, kodėl ši tema staiga atsidūrė dėmesio centre.
Buvo kalbama net apie jėgos naudojimą ar didelių pinigų investavimą, tačiau tam nebuvo palaikymo net Baltųjų rūmų komandoje, kuri jau ne vieną mėnesį bando prezidentą orientuoti labiau į vidaus politikos ir ekonomikos reikalus, matydama tai kaip pagrindinį iššūkį didžiajai daliai amerikiečių.
Turime kalbėti apie tai, kad visa ši situacija virto ne tiek apkaltos grėsme, kiek didesniu spaudimu nei kitais klausimais. D. Trumpas, kaip matome, gali prisitaikyti, ir jis ne kartą tai yra daręs. Nuoseklumas jam nėra pati didžiausia dorybė: jis gali vieną dieną pasakyti vieną teiginį, kitą – visiškai priešingą, ir nesusidurti su rimtais sunkumais ar problemomis dėl to, kad šie teiginiai vienas kitam prieštarauja.
– Kiek galima vidaus politikoje toleruoti ir kritikuoti D. Trumpo elgesį? Ar jis netampa savotišku Vladimiru Putinu Amerikoje?
– P. A.: Reikia pripažinti, kad jis turi politinę daugumą tiek Kongrese, tiek Senate, ir tuo naudojasi. Jei ten iš tikrųjų yra kitaip mąstančių, kartais pasitaiko pavienių „sukilimų“ ar jam nemalonių prieštaravimų jo politinei linijai, tačiau visa tai tėra fonas.
Politinis D. Trumpo elgesys yra unikalus. Jis yra itin užsispyręs ir laikosi savo linijos, nepaisant to, kad tarpiniai rezultatai dažnai rodo būtinybę keisti kryptį, prisitaikyti ar kažką daryti kitaip.
Politinis D. Trumpo elgesys yra unikalus. Jis yra itin užsispyręs ir laikosi savo linijos, nepaisant to, kad tarpiniai rezultatai dažnai rodo būtinybę keisti kryptį, prisitaikyti ar kažką daryti kitaip.
Tačiau tas jo nusistatymas kyla iš vidaus – jis yra stipriai dominuojanti asmenybė. JAV, pagal konstitucinę struktūrą, yra respublika, kurioje reikia tartis, kalbėtis, ieškoti sutarimo, tačiau jis neturi nei šios savybės, nei noro, nei poreikio. Esu iš dalies nustebęs matydamas, kaip jis lengvai „važiuoja per“ tokius istorinius institutus kaip Kongresas, Senatas ir pan.
Viena vertus, reikia pripažinti, kad egzistuoja tam tikra parama, ir tai nėra vien tik susitaikymas su tuo, jog D. Trumpas yra prezidentas ir amerikiečiams reikia su tuo kažkaip gyventi, negalint nieko pakeisti. Tikriausiai yra vidinių motyvų, skatinančių Amerikos politikus pritarti jo politinei linijai iš asmeninių įsitikinimų.
– Kaip suprasti, ar tai yra Amerikos, ar D. Trumpo pozicija?
– P. A.: Tik patys amerikiečiai gali pasakyti, kokia ji iš tikrųjų yra. Visai neseniai pasirodė paaiškinamasis interviu iš Amerikos politinių užkulisių, kuriame buvo pasakyta taip: D. Trumpas garsiai įvardija tai, kas jau seniai kalbama daugelyje kabinetų.
Kitaip tariant, nemanau, kad D. Trumpo kalbėjimas yra vienintelis, lokalizuotas Baltųjų rūmų vadovo fenomenas, kuris staiga ir netikėtai pakeitė Amerikos politikos veidą.
Nors manau, kad jam tam tikra prasme pritariama, šiuo žodžiu per daug nedisponuočiau, nes rinkėjai, jau per metus, ne tik pabūgo to nepastovumo, staigių pokyčių ir nesiskaitymo su nusistovėjusia politikos aritmetika, bet ir pamatė, kad apčiuopiamų rezultatų nėra. Atvirai tariant, visi jo garsieji pažadai nebūtinai virto realiais darbais.
– D. Trumpas tam tikra prasme primena Algirdą Mykolą Brazauską – nuo jo problemos nuslysdavo lyg vanduo nuo žąsies. Kokios Amerikos prezidento savybės leidžia jam nepaisyti aplinkos, kuri jį supa?
– L. K.: Manau, kad D. Trumpas turi aukštas grindis ir žemas lubas. Ką turiu omenyje? Jo galimybės būti palankiai vertinamam amerikiečių visuomenėje yra ribotos: jis visada turės reikšmingos dalies rinkėjų, esančių Respublikonų partijos pusėje, palaikymą, ir jie nuo jo nenusisuks, kad ir kas būtų padaryta.
Kita vertus, jo populiarumas nepakils labai aukštai ir nepasieks tokio lygio, kokį turėjo George’as W. Bushas, ypač po rugsėjo 11-osios, ar Barackas Obama, nes jis yra stipriai poliarizuojanti figūra, ir didelei daliai amerikiečių, kad ir ką jis darytų, bus nepriimtinas.
Tai, žinoma, nereiškia, kad jis gali spręsti viską vienas pats. Turime pavyzdį su migracijos politika. D. Trumpo darbotvarkės ašis rinkimų metu buvo teiginys, kad demokratai nesuvaldo nelegalios migracijos srautų: tūkstančiai žmonių juda pasienio link, nelegaliai kerta sienas, kyla chaosas, nusikalstamumas ir kitos problemos.
Prezidentui D. Trumpui iš dalies pavyko šią problemą išspręsti – nelegalios migracijos srautai ir sulaikymai pasienyje yra smukę iki žemumų. Tai palankiai vertina didelė dalis amerikiečių.
Prezidentui D. Trumpui iš dalies pavyko šią problemą išspręsti – nelegalios migracijos srautai ir sulaikymai pasienyje yra smukę iki žemumų. Tai palankiai vertina didelė dalis amerikiečių.
Tačiau tuo pačiu metu tai, kas vyksta dabar Minesotoje ir kituose miestuose, t. y. nelegalios migracijos valdymas šalies viduje, siekiant deportuoti nelegaliai JAV gyvenančius žmones, kai kuriose situacijose, galima manyti, peržengia ribas.
Nekalbu apie žūtis, bet apie įsiveržimus į privačią teritoriją. Po šių veiksmų jis jau sulaukė mažesnio palaikymo – didelė dalis amerikiečių aiškiai signalizuoja, kad tai yra nepriimtina.
– Ko siekia D. Trumpas, susipykęs su visais savo draugais?
– P. A.: Tai viena iš antrosios D. Trumpo kadencijos ypatybių ir išskirtinumų – visų veikiančių partnerysčių peržiūra, siekiant vienpusės naudos JAV.
D. Trumpas tai akivaizdžiai deklaruoja ir netgi mėgaujasi savo valdžios pozicija, manydamas, kad kita pusė vienaip ar kitaip turės susitaikyti, priimti ir suprasti, jog didesni turi teisę dominuoti ir primesti žaidimo taisykles.
Kita šių tarptautinių santykių pusė, mano manymu, anksčiau nematytu mastu pasireiškia tarptautinių santykių monetizavimu, kitaip tariant, naudos iškart įvardijimu, aiškiai parodant, kad pagrindinis naudos gavėjas bus JAV.
Tačiau manyti, kad su partneriais galima elgtis taip beatodairiškai, yra didelė klaida, nes tie patys partneriai taip pat gali jungtis ir vienytis.
Visas „Žinių radijo“ interviu – vaizdo įraše:
(be temos)
(be temos)