Mintis sutikti Naujuosius metus paskutinės Europos diktatūros bastione dar neseniai laikytame Minske kėlė daug abejonių. Bet įspūdžių kupina kelionė įsimins ilgam.
Pakerintis svetingumas
Pirmą kartą važiuojant į Baltarusiją truputį graužia nerimas. Juk tai yra valstybė, vadinama paskutine Europos diktatūra, kur, kaip internete skundėsi vienas vakarietis, netinkama kryptimi pasukęs objektyvą gali netekti fotoaparato, kur į užsieniečius žiūrima pro didinamąjį stiklą ir nuolat bandoma juos apmauti. Tačiau vos keturių dienų pakako, kad šie stereotipai subliūkštų, o Minskas taptų jaukus ir savas.
Baltarusiai, kaip būdinga slavams, labai šilti žmonės. Gatvėje žmogaus paklausęs reikiamos krypties, būsi priverstas išklausyti penkių minučių pasakojimą, kol pašnekovas galutinai įsitikins, kad viską supratai ir nepasiklysi. Praeivis, maloniai sutikęs tave nufotografuoti, pradės lakstyti aplink ir klupinėti, ieškodamas geresnio vaizdo, ir padarys tris nuotraukas, nes visi trys fonai gražūs. Netgi nemalonaus veido subjektas stotyje, maloniai paprašęs pinigų bilietui ir išgirdęs neigiamą atsakymą, pasiūlys atsigerti alkoholinio kokteilio iš plastikinio butelio, kurį laiko rankoje. Turbūt būtent nuo to ir reikėjo pradėti.
Žygiuodamas naujametiniu Minsku tik spėji dairytis, kad tik ko nors neužkliudytum. Judresniu dienos metu pakliuvęs į žmonių srautą metro stotyje iš jo jau neištrūksi. Tarsi galinga srovė išneša tave į gatvę, o ten jau bandai nerti į kitą srovę. Nieko nuostabaus, juk šiame mieste galėtų sutilpti daugiau nei pusė Lietuvos gyventojų.
Tyla prieš audrą
Viskas nurimo tik gruodžio 31-osios vakare. Tada Minskas atrodė tarsi išmiręs. Pagrindiniu miesto prospektu sparčiu žingsniu žygiavo pavieniai praeiviai, su fotoaparatu rankose praslinkdavo vienas kitas turistas. Atrodė, kad vakaras nežada nieko įspūdinga, bet tai buvo tyla prieš audrą.
Atrodo, kad žmonės ruošėsi ir puošėsi Naujųjų metų linksmybėms. Paskutinę metų dieną rasti laisvą kavinę ar restoraną – sunkiai įgyvendinama misija. Viskas užsakyta, parengtos naujametės programos, sudaryti svečių sąrašai. Įėjus į vieną restoraną džiaugsmo šūksniais pasitiko raudonskruostė moteris, apsirengusi tradiciniais drabužiais ir rankoje laikydama visą padėklą iki kraštų pilnų stikliukų. Deja, pasišildyti nepavyko. Svečių sąraše mūsų nebuvo.
Laimė nusišypsojo tik maždaug iš penkto karto. Paprastas ir jaukus baras maloniai nustebino – pasirodo, baltarusiai irgi moka gaminti gerą alų. Kaip, beje, ir stipresnius alkoholinius gėrimus.
"S Novym godom!"
23.55 val. Spalio aikštė pačioje Minsko širdyje. Aplink aukštą ir įvairiomis spalvomis tviskančią eglę būriuojasi minia žmonių. Dideliame ekrane naujametį sveikinimą skaito Aliaksandras Lukašenka, bet jo niekas nesiklauso. Paruošę šampano butelius, visi skaičiuoja paskutines besibaigiančių metų akimirkas.
"Užteks kalbėti, pradedam!" – pasigirsta minioje ir dar po kelių akimirkų jos ošimas susimaišo su fejerverkų sprogimais, švilpimu ir džiaugsmingais šūkiais.
"S Novym godom!" – skamba iš visų pusių. Mieste prasideda "gulianje" – šitaip baltarusiai vadina linksmybes. Vieni čiuožinėja, kiti važinėja rogėmis, treti traukia į koncertą prie nacionalinės bibliotekos – deimanto formos pastato, kuris šviečia įvairiausiomis spalvomis ir raštais. "S Novym godom!" – kartais prabėga eilutė per visą pastatą.
Nemokamas koncertas netikėtai baigiasi vos įpusėjęs – tikriausiai dėl gedimo užgęsta visos šviesos. Dar kurį laiką pastoviniavę žmonės traukia ieškoti kitų linksmybių.
Po pirmos valandos nakties visi plūsta prie stelos, kur turi prasidėti įspūdingas ir plačiai išreklamuotas fejerverkų bei muzikos šou. Bet organizatoriai vėl prašovė – pasirinko tokią vietą, kad iš centro pusės žiūrovai pamatė tik virš aukštų pastatų kylančius dūmus.
Gatvės personažai
Minsko gatvėse Naujųjų metų naktį galima pamatyti daug Senių Šalčių (taip ten vadinami Kalėdų Seniai) ir netgi pusnuogę Snieguolę trumpu permatomu sijonu. Su susivėlusia uniformuota moteriške skuosdama per metro stotį ji spėjo pasibučiuoti su visais milicininkais ir prikaustė visų aplinkinių vyrų dėmesį. Daugeliui staiga prireikė kažką patikrinti mobiliajame telefone.
Nors viešose vietose leidžiama vartoti alkoholį, visi linksminosi tvarkingai ir nekėlė netvarkos. Aišku, dėl to, kad Minske jautiesi daug saugiau, nei Vilniuje, galima padėkoti ir prie kiekvieno kampo esantiems milicininkams. Jie vaikšto po du, po tris, kai kur traukia dūmą visas būrys.
Atrodo, kad Naujųjų metų naktį pareigūnai nuobodžiavo. Štai paauglys užbėgo į viršų eskalatoriumi, kuris važiuoja žemyn – teko pabaksnoti jam pirštu. O šiaip visą naktį jie patys atsipalaidavę vaikštinėjo po miestą, tarsi turistai.
Labai tvarkingo miesto įvaizdį padeda kurti ir didmiesčiams dažniausiai nebūdinga švara. Kur slypi jos paslaptis – ar gyventojai taip myli ir gerbia savo miestą, ar taip sąžiningai dirba gatvių valytojai, ar šiukšlintojus atgraso didelės baudos – lieka tik spėlioti. Bet norintiems surasti ant šaligatvio numestą nuorūką teks šiek tiek pavargti.
Milijonierių kraštas
A.Lukašenka pažadėjo Minską paversti gražiausia Europos sostine, todėl miesto centras nepriekaištingai spindi. Tačiau pavažiavus toliau nuo jo vaizdas tampa pilkesnis. Vis dėlto krizės plika akimi vis tiek nematyti.
Vartydamas darbo skelbimų laikraštį pagalvoji, kad atsidūrei milijonierių šalyje. Maždaug milijonas baltarusiškų rublių yra paprasto vairuotojo atlyginimas. Deja, tai tėra maždaug 800 litų. Infliacija ir devalvacija, įvykusi praėjusių metų pradžioje, prikrovė į baltarusių kišenes kalnus beverčių pinigų.
Su šypsena pagalvoji, kad ir tavo piniginė senokai buvo tokia stora. Atsiskaitydamas už pietus kavinėje padedi ant stalo 20-ies banknotų krūvelę. Skaičiuodami juos prakaituoja ne tik nuolat skaičiuotuvą kišenėje nešiojantys turistai, bet ir patys padavėjai.
Tačiau skųstis Baltarusijos ekonomika turistams neleidžia itin patrauklios kainos. Nakvynė už 20 litų, stiprūs alkoholiniai gėrimai po 10 litų ir cigaretės po tris litus žadina jau gerokai primirštą malonumą išlaidauti.
Čia norėtųsi grįžti
Keturių dienų Minskui gerai pažinti tikrai nepakanka. Aikštės, muziejai, parkai, cirkas, zoologijos sodas – veiklos ir įdomybių čia ras tiek maži, tiek dideli. Štai kodėl stovint stotyje prie plyštančių kuprinių namo dar nesinori.
Iš pirmo perono pajudėjus traukiniui į Sankt Peterburgą per stoties garsiakalbius pradeda groti maršas. Keliaujantiems Vakarų kryptimi, aišku, niekas tokios garbės nedemonstruoja. Bet vis tiek dundėdamas lengvai sūpuojančiame vagone ir nuo įspūdžių pertekliaus besimerkiančiomis akimis žiūrėdamas pro langą į tolstančias šviesas galvoji: "Ačiū, Minske, kad maloniai nustebinai. Tikiuosi, dar pasimatysime."
Laikrodis išmušė dvyliktą
Nacionalinė bibloteka
Čiuožykla po atviru dangumi
Naujausi komentarai