Jau dvi savaites Iraną purto protestų karštligė. Milijonai žmonių palaiko reformatoriaus Miro Hosseino Moussavi reikalavimą anuliuoti rinkimų rezultatus, kurių nugalėtoju buvo paskelbtas ketverius metus šalį valdęs Mahmoudas Ahmadinejadas. Jaunimas, palaikantis opozicijos kandidatą, taip pat įsitikinęs, kad rinkimų rezultatai buvo suklastoti. Jeigu ne, kodėl vyriausiasis šalies lyderis ajatola Ali Khamenei nenori, kad būtų surengti pakartotiniai rinkimai?

Šiam, kaip ir kitiems šalies religiniams autoritetams, konservatyvusis M.Ahmadinejadas yra daug parankesnis negu reformų šalininkas M.H.Moussavi. Tokio prezidento jie, atrodo, laukė jau seniai. Jis gina palestiniečius, grasina Izraeliui, neigia holokaustą ir, svarbiausia, nebijo visa tai sakyti per didžiausius renginius nuo aukštos tribūnos.

M.Ahmadinejado savybių džentelmeno rinkinį dar papildo atviras agresyvumas ir užsispyrimas. Į kiekvieną JAV bandymą pagrūmoti kumščiu jis atsakydavo dar didesniais grasinimais, o mėginimus papirkti nuolaidomis atmesdavo. Tiesiog svajonių lyderis dideles ambicijas turinčiai šaliai.

Vis dėlto visi planai ir svajonės gali labai greitai subliūkšti dėl vienos paprastos priežasties. Ta priežastis dabar yra Irano sostinės gatvėse protestuojantis jaunimas. Šalyje, kur didžiąją daugumą sudaro jauni žmonės, būtent jie pasisako prieš dar vieną M.Ahmadinejado kadenciją.

Jeigu Irano valdžiai vis dėlto pavyks apraminti jaunimą, savo sumanymus įgyvendinti siekiantis prezidentas turės ieškoti žmonių paramos. Lengviausias būdas sutelkti visuomenę – sukelti grėsmę, nukreipti jaunimo energiją prieš tikrą ar įsivaizduojamą priešą.

Išprovokuoti konfliktą Artimuosiuose Rytuose nesunku, tačiau jeigu gretimoms valstybėms užteks proto nereaguoti, kartą apgauti žmonės gali atsisukti prieš pačius provokatorius. Šią vasarą Irane tikrai gali būti karšta.