Richardas von Weizsaeckeris (Richardas fon Veiczekeris), kuris mirė šeštadienį, būdamas 94 metų, buvo pirmasis iš naujo suvienytos Vokietijos prezidentas ir atliko svarbų vaidmenį, padėdamas šaliai atsigręžti į savo nacistinio laikotarpio praeitį.

Dešimtmetį dirbdamas formalaus valstybės vadovo poste, jis nevengė aštrių politinių debatų, kaip, pavyzdžiui, integracijos klausimai, ir pelnė pagarbą savo šalyje bei užsienyje.

Nors prezidento postas yra daugiausia reprezentacinis, R.von Weizsaeckeris pagarsėjo kaip „politinis prezidentas“ ir puikus oratorius, kurio jaudinamos kalbos dažnai būdavo susijusios su jo paties gyvenimo istorija.

Labiausiai įsimintina buvo jo kalba, pasakyta minint Antrojo pasaulinio karo pabaigos 40-ąsias metines, kai prezidentas pareiškė įstatymų leidėjams, kad 1945 metų gegužės 8-oji buvo „išvadavimo nuo nežmoniškos nacionalsocialistų tironijos sistemos diena“.

„Visi mes – kalti ar ne, jauni ar seni – turime priimti praeitį. Mes visi esame veikiami jos pasekmių ir esama atsakingi už ją. Bet kuris užsimerkiantis į praeitį yra aklas dabarčiai. Gegužės 8-oji yra išvadavimo diena. Ji išvadavo mus visus nuo nacionalsocialistų tironijos sistemos“, – kalbėjo jis.

R.von Weizsaeckeris pradėjo karinę tarnybą likus metams iki to konflikto pradžios – 1938-aisiais. Jis buvo kelis kartus sužeistas ir tapo vieno iš savo dviejų brolių žūties fronte liudininku karo pradžioje.

„Pats jį palaidojau. Man nereikia aiškinti, koks tai jausmas“, – buvęs prezidentas sakė 2009 metais interviu savaitraščio „Spiegel“ naujienų portalui.

Po karo R.von Weizsaeckeris studijavo teisę ir istoriją. Tebestudijuodamas jis padėjo advokatui, gynusiam Niurbergo procese jo tėvą Ernstą von Weizsaeckerį (Ernstą fon Veiczekerį) – buvusį aukšto rango pareigūną, dirbusį nacių užsienio reikalų ministro Joachimo von Ribbentropo (Joachimo fon Ribentropo) biure.

Jo tėvui buvo skirta septynerių metų įkalinimo bausmė, kuri vėliau buvo sušvelninta iki penkerių metų laisvės atėmimo.

R.von Weizsaeckeris gimė šalies pietvakarių mieste Štutgarte 1920 metų balandžio 15 d; jis buvo ketvirtas vaikas aristokratų šeimoje. Kadangi jo tėvas buvo diplomatas, Richardo vaikystė prabėgo įvairiuose Europos miestuose; vėliau jis studijavo Oksfordo universitete Didžiojoje Britanijoje ir Grenoblyje Prancūzijos pietryčiuose.

Po karo jis sparčiai lipo karjeros laiptais, tapdamas ekonominės politikos skyriaus vadovu pramonės grupėje „Mannesmann“, paskui perėjo dirbti į „Waldthausen & Co.“ banką, o nuo 1962 metų dirbo farmacinėje grupėje „Boehringer“.

Nuo 1954 metų tapęs Krikščionių demokratų sąjungos (CDU) nariu, jis buvo aktyvus ir politikoje ir protestantų bažnyčios veikloje, taip pat ir savo profesiniame gyvenime. Į Bundestagą, žemuosius parlamento rūmus, jis buvo išrinktas 1969 metais.

Nuo 1981 iki 1984 metų būdamas Berlyno meru jis buvo pirmasis šio miesto vadovas po karo atvykęs į rytų Vokietiją ir susitikę su tuometiniu jos lyderiu Erichu Honeckeriu (Ericu Honekeriu).

R.von Weizsaeckeris nesėkmingai siekė prezidento posto 1974 metais, bet dar po dešimties metų, 1984-ųjų gegužę, rekordiškai masiškai palaikytas, jis tapo šeštuoju Vokietijos prezidentu penkeriems metams. Per šią kadenciją jis pasireiškė kaip demokratijos ir krikščioniškų vertybių globotojas, žmogus, siekiantis visuotinio sutarimo.

Jis skyrė daug dėmesio besivystančių šalių problemoms, nedarbui pasaulyje, aplinkos apsaugai.

Savo šalyje jis siekė susitaikymo su Rytų Vokietija ir skatino dialogą su komunistiniu režimu, ragina priimti Sovietų lyderio Michailo Gorbačiovo reformas rimtai.

Likus keliems mėnesiams iki Berlyno sienos griūties, 1989-ųjų gegužę jis laimėjo dar vieną prezidento kadenciją, net dar labiau palaikomas negu 1984 metais, rūpinosi Vokietijos suvienijimu ir šaltojo karo pabaiga.

1990 metų spalio 3 dieną, kai Vokietija susivienijo po daugiau kaip 40 metų, jis pabrėžė, kaip svarbu vieningai sutikti šaliai tekusius iššūkius, perspėjo, kad „vien tik didžiulės paskolos“ vienybės neužtikrins.

„Mums susivienyti reiškia išmokti dalintis“, – sakė jis.

R.von Weizsaeckeris, kuris su žmona Marianne (Mariane) turi tris sūnus ir dukterį, ir pasitraukęs iš posto aktyviai dalyvauja visuomenės gyvenime.