Buvęs Vokietijos užsienio reikalų ministras Hansas-Dietrichas Genscheris (Hansas Dytrichas Genšeris), Šaltojo karo laikų diplomatijos veteranas ir vienas iš svarbiausių šalies suvienijimo 1990 metais architektų, mirė būdamas 89 metų, penktadienį pranešė jo biuras.

„Hansas-Dietrichas Genscheris mirė ketvirtadienio vakarą, būdamas 89 metų, apsuptas artimųjų savo namuose Vachtberge-Peche, nuo širdies ir kraujagyslių sistemos nepakankamumo“, – sakoma biuro pranešime.

Jo asmeninis padėjėjas Nicola Maieris (Nikola Majeris) patvirtino, kad H.-D.Genscheris mirė savo namuose netoli Bonos.

H.-D.Genscheris buvo vienas iš nedaugelio politikų, palikusių aiškų pėdsaką pokario Europos istorijoje, o paskelbus apie jo mirtį iškart pasipylė pagarbos pareiškimai.

H.-D.Genscheris 18 metų dirbo užsienio reikalų ministru: iš pradžių Vakarų Vokietijos, o vėliau – iš naujo suvienytos Vokietijos vyriausybėse, vadovaujamose kanclerių Helmuto Schmidto (Helmuto Šmito) ir Helmuto Kohlio (Helmuto Kolio).

Nuo 1989 metų lapkričio 9-osios, kai griuvo Berlyno siena, H.-D.Genscheris buvo vienas iš labiausiai besistengiančių vėl sujungti Rytų ir Vakarų Vokietijas. Tai galiausiai įvyko 1990 metų spalio 3 dieną.

Kanclerės Angelos Merkel atstovo pavaduotojas Georgas Streiteris (Georgas Štreiteris) sakė: „Jaučiuosi beveik per menkas ... kad galėčiau pagerbti tokį didį valstybės veikėją, šį didį europietį, didį vokietį.“

H.-D.Genscherio darbas 1974-1992 diplomatijos vadovo poste buvo rekordinės trukmės kadencija Europoje, apėmusi kai kuriuo dramatiškiausius Senojo žemyno istorijos momentus.

Kai jis pradėjo šį darbą, Europa atrodė visiems laikams padalyta į branduoliniais ginklais viena kitai grasinančias stovyklas.

Kai jis atsistatydino, Vokietija buvo vėl suvienyta, o sovietų komunizmas pasiųstas į istorijos šiukšlyną.

H.-D.Genscheris, dirbęs tiek centro kairiųjų socialdemokratų, tiek konservatyviųjų krikščionių demokratų vyriausybėse, buvo nenuilstantis konsensuso, Europos integracijos ir bendradarbiavimo tarp Rytų ir Vakarų šalininkas, siekęs taikaus Europos suvienijimo.

Jis tvirtai pasisakė už dialogą su Sovietų Sąjunga, o ne jos demonizavimą. Šis požiūris tapo žinomas kaip Vokietijos Ostpolitik (Rytų politika). H.-D.Genscheris anksti pradėjo kalbėti, kad Michailo Gorbačiovo paskelbtos viešumo ( glasnost) ir persitvarkymo ( perestroika) reformos yra istorinė galimybė užbaigti priešpriešą.

H.-D.Genscheriui priskiriami nuopelnai už susitarimą dėl taikaus Vokietijos suvienijimo ir sovietų pajėgų išvedimo su JAV valstybės sekretoriumi Jamesu Bakeriu (Džeimsu Beikeriu) ir Rusijos užsienio reikalų ministru Eduardo Ševardnadzė.

Jo karjeros kulminacija tapo kalba Vokietijos ambasadoje Prahoje, kurios kiemas buvo sausakimšas pabėgėlių iš Rytų Vokietijos, trokštančių ištrūkti į Vakarus.

H.-D.Genscheris iš ambasados balkono paskelbė, kad su Čekijos komunistine vyriausybe buvo susitarta, kad tie žmonės bus saugiai praleisti.

„Atvykome jums pasakyti, kad šiandien jūsų išvykimas...“ – pasakė jis. Likusi to sakinio dalis liko nežinoma istorijai, nes tolesnių žodžių nebesigirdėjo dėl džiūgaujančios minios šauksmų.

H.-D.Genscheris tęsė aktyvią veiklą dar ilgai po to, kai pasitraukė iš ministro posto. Be kita ko jis, veikdamas užkulisiuose, padėjo užtikrinti, kad būtų paleistas Rusijoje kalintas buvęs naftos magnatas Michailas Chodorkovskis.