Prieš ketvirtį amžiaus Irake cheminis ginklas pražudė tūkstančius žmonių. Ar nepasikartos kraupus scenarijus Sirijoje? Ar nepaseks Basharas al Assadas buvusio Irako diktatoriaus keliu?

Raudonoji linija

Šią savaitę nuvilnijo gandas, kad Sirijos režimo pajėgos ėmė rengtis cheminei atakai. Esą jau maišomos medžiagos, skirtos dujoms gaminti. Informaciją, pasak žiniasklaidos, paviešino neįvardytas JAV pareigūnas, nors netrukus patys amerikiečiai pridūrė, kad jų žvalgyba duomenų apie chemikalų maišymą negali patvirtinti.

Visgi, Vakarų šalių lyderiai įspėjo Sirijos režimą, kad galimas cheminio ginklo panaudojimas būtų vadinamosios raudonosios linijos peržengimas.

„Jungtinėms Valstijoms tai yra raudonoji linija, – pareiškė JAV valstybės sekretorė Hillary Clinton. – Skelbiame labai griežtą perspėjimą B.al Assado režimui – toks elgesys smerktinas.“

Apie tai, kad esą Sirijos režimas ruošiasi panaudoti cheminį ginklą, galima buvo paskaityti ne vienoje populiarioje interneto svetainėje. Antai, tinklalapyje Wired.com esančiame tinklaraštyje „Danger Room“ pasirodė neaišku iš kur gauta informacija, kad maišyti chemines medžiagas Sirijoje pradėta praeitą savaitę ir kad šį procesą inžinieriai vykdo šalies centrinėje dalyje.

Pasak Wired.com, Sirijoje ketinama panaudoti zarino dujas. Šios kovinės nervus paralyžiuojančios dujos praeito amžiaus dešimtajame dešimtmetyje buvo panaudotas per dvi teroro atakas Japonijoje. Zarinas sukelia konvulsijas, kvėpavimo sutrikimus ir mirtį.

Sirijos vadovai atrėžė, kad prieš savo žmones jokių dujų neketina panaudoti.

„Atsakydama į JAV pareiškimus, Sirija dar kartą patvirtina, kad ji niekada jokiomis aplinkybėmis nenaudos cheminių ginklų prieš savo žmones, net jeigu tokių ginklų turėtų“, – tvirtino Sirijos užsienio reikalų ministerijos pareigūnas.

Sirijos užsienio reikalų ministras Walidas Muallemas anksčiau apkaltino Vašingtoną, kad šis specialiai kursto nerimą dėl Sirijos turimų cheminio ginklo atsargų.

„Šie cheminiai ginklai Sirijoje, jeigu tik jų yra – pabrėžiu “jeigu„. Kaip galėtume panaudoti juos prieš savo žmones? Tai pokštas“, – spalį kalbėjo Sirijos diplomatijos vadovas. Kita vertus, Damaskas yra pagrasinęs, kad panaudotų ginklą, jei būtų puolamas iš užsienio, tik ne prieš savo žmones.

Ekspertai teigia, kad šimtus tonų siekiančios Sirijos cheminių ginklų atsargos yra didžiausios Artimuosiuose Rytuose. Jas Damaskas sukaupė nuo aštuntojo dešimtmečio.

Kraupus vaizdas

Kalbos apie cheminį ginklą paskatino prisiminti prieš 25 metus Irake įvykusią tragediją.

1988 m. kovo 16 d. tuometis Irako diktatorius Saddamas Husseinas nurodė panaudoti mirtį nešantį ginklą prieš kurdų tautinę mažumą.

Irako kariuomenės taikiniu tapo Halabdžos miestas. Čia buvo išžudyti tūkstančiai žmonių.

BBC užsienio naujienų redaktorius Johnas Simpsonas, apsilankęs mieste netrukus po atakos, sakė: „Tai buvo baisiausias reginys, kurį man yra tekę matyti gyvenime.“

Žurnalistas pridūrė: „Visame mieste buvo gausybė lavonų. Kai kurie kūnai gulėjo gatvėse, kai kurie palei pastatų sienas. Žmonės dar bandė apsaugoti savo kūdikius, vaikus, žmonas... Jie bandė pridengti juos, tačiau nepavyko“, – prisiminė žurnalistas.

Pasak J.Simpsono, matant kūnus, buvo aišku, kad mirtis žmones užklupo nepasiruošusius. Tiesa, vieni mirė staiga, kiti kurį laiką kankinosi.

„Pamačiau vienos moters lavoną. Jos kūnas gulėjo embriono poza. Veidas buvo iškreiptas agonijos. Jai skaudėjo. Mačiau gyvenime visko, net per cheminę ataką žuvusius karius Irako ir Irano kare. Tačiau tai, ką išvydau Halabdžoje, šokiravo. Labiausiai tai, kad niekas iš žuvusiųjų neturėjo jokių apsaugos priemonių. Juk ten buvo ir vaikų, ir moterų, ir senelių“, – pasakojo J.Simpsonas.

Kitame name, kaip pasakojo žurnalistas, jis išvydo dar kraupesnį vaizdą nei gatvėje. Namo viduryje riogsojo pro stogą įkritusi bomba, o šalia jos gulėjo trijų žmonių kūnai.

Akivaizdu, pasak žurnalisto, žmonės tuo metu, kai įvyko antpuolis, rengėsi pietauti. Vieno mirusio vyro rankose net buvo likęs gabalėlis duonos. Kito veide matyti šypsena.

„Kodėl šie žmonės mirė, – retoriškai paklausė žurnalistas ir čia pat atsakė. – Todėl, kad paskutinėmis Irako ir Irano karo savaitėmis sveikino Irano karius... Štai kaip S.Husseinas ir jo pusbrolis A.H.al Majidas, geriau žinomas kaip Cheminis Ali, pamokė šiuos žmones.“

Tūkstančiai nužudytųjų

Irako karinės pajėgos Halabdžoje išbandė įvairias mirtinas dujas. Paskleistos buvo ne tik zarino, bet ir iprito (naudoto Pirmajame pasauliniame kare), taip pat nervus paralyžiuojančios VX dujos.

Dabar daugelis mieste rastų bombų eksponuojamos memorialiniame muziejuje, įkurtame Halabdžos mieste.

Prieš pat dujų antpuolį miestas buvo intensyviai bombarduojamas. Pasak liudininkų, Cheminis Ali siekė išdaužti visų pastatų stiklus, kad gyvųjų čia neliktų.

J.Simpsonas pasakojo, kaip atsidūrė mieste per patį karo sūkurį.

„Nuvykau į Halabdžą kartu su grupele užsienio žurnalistų. Mus nuskraidino Irano oro pajėgos. Tuo metu Irano valdžiai buvo paranku parodyti pasauliui, kuo savo šalyje užsiima S.Husseinas“, – sakė žurnalistas.

Kiek tiksliai žmonių žuvo Halabdžoje? J.Simpsonas pasakojo, kad bandė skaičiuoti aukas su vienu chemijos specialistu iš Belgijos, nors ir bijojo dėl savo gyvybės.

„Laiko buvo mažai. Irakiečiai žinojo, kad mes ten nuvykome. Net mus atskraidinę sraigtasparniai buvo apšaudyti. Bijojome, kad jų oro pajėgos gali netrukus grįžti ir dar sykį panaudoti dujas“, – sakė J.Simpsonas.

Pasak žurnalisto, juodu suskaičiavo bent 5 tūkst. lavonų, kurie buvo netoli miesto. O kiek dar žmonių žuvo bandydami pabėgti į Iraną?

Chemikalų tyrimas

Halabdžoje nukritusios bombos iki šiol gąsdina vietos gyventojus.

Iprito dujos – sunkesnės už orą, todėl net praėjus beveik ketvirtadaliui amžiaus po atakos dujų likučių gali būti susikaupę žemose vietose, pavyzdžiui, namų rūsiuose.

J.Simpsonas sakė, kad net mažytis įkvėptų dujų kiekis sukelia galvos skausmus ir stiprų pykinimą. Daugelis miesto rūsių, pasak žurnalisto, tebėra smarkiai užteršti.

Britas Hamishas de Brettonas-Gordonas, cheminių ginklų ekspertas, rūpinasi, kad Halabdžoje neliktų nuodingų dujų.

"Problema ta, kad statomi nauji pastatai ir taip atkasami rūsiai, kuriuose apstu dujų. Žmonės miršta, – sakė ekspertas. – Būtina jiems padėti. Reikia įrengti stebėjimo stotį, kad būtų galima fiksuoti, kurioje vietoje gali būti susikaupusių dujų.

H.de Brettonas-Gordonas pridūrė, kad ištyrus dujas būtų galima nustatyti, iš kur S.Husseinas gavo medžiagų joms pagaminti.

„Bandysime paimti iprito dujų pavyzdžių masinėse kapavietėse, kaip tai darėme rūsiuose. Tada bus galima palyginti šių dujų sudėtį su kitais pavyzdžiais ir nustatyti, iš kur jos yra“, – sakė ekspertas ir pridūrė, kad įmanoma nustatyti ne tik šalį, kurioje dujos buvo pagamintos, bet ir konkretų fabriką, kuris paruošė ir pardavė medžiagas.

„Tiesa, sunku būtų gauti reikiamų pavyzdžių iš gamintojų, be to, jei medžiagos ir atitiktų, klausimas, ar tai būtų įvertinta kaip tinkami įkalčiai. Kita vertus, turime išlikusių Irako cheminio ginklo atsargų, todėl galime palyginti jas su šiame mieste panaudotomis ir parengti tam tikras išvadas. Noriu pasakyti, kad techniškai tai įmanoma.“

Kurdų autonominio regiono valdžia sutiko, kad tokie tyrimai būtų atlikti. Visi sutaria, kad būtina išaiškinti ir nubausti tuos, kurie tiekė dujoms gaminti būtinas medžiagas.

„Manau, mums, juo labiau aukoms, svarbu žinoti, kas nutiko tą lemtingą dieną ir kaip“, – pabrėžė Qubadas Talabani, vienas Irako valdžios pareigūnų.

Kas parūpino chemikalų?

• Manoma, kad daugelis medžiagų, būtinų cheminiam ginklui pagaminti, atkeliavo į Iraką iš užsienio šalių. Irake buvo pakankamai specialistų, kurie galėjo sukurti mirtinas dujas, jei turėjo reikiamų medžiagų.

• Nustatyta, kad cheminio ginklo kevalai buvo pagaminti Tarybų Sąjungoje. Visgi, įtariama, kad cheminių medžiagų Irakas galėjo įsigyti iš 85 Vokietijos, 19 Prancūzijos, 18 britų ir 18 amerikiečių chemijos bendrovių.

Koks cheminis ginklas buvo naudojamas?

• S.Husseinas nuo 1984 m. daugiausia naudojo iprito dujas. Visgi, jas buvo brangu pagaminti. Be to, buvo sunku gauti reikiamų medžiagų.

• Remiantis šaltiniais, S.Husseinas pirmenybę iprito dujoms teikė dėl jų ilgalaikio poveikio žmonėms. Šios dujos gali sukelti aklumą, vėžį, taip pat nevaisingumą ir išsigimimus.

• Vėliau S.Husseino režimas ėmė naudoti vadinamąsias nervus paralyžiuojančias VX dujas. Jos buvo stipresnės ir išsilaikydavo ilgiau. Manoma, kad 1988 m. Irakas turėjo apie 3,9 tonos šių dujų.

• Visgi, efektyviausias Irako cheminis ginklas buvo zarino dujos. Jų Irakas, kaip tvirtinama, turėjo daugiausia.

Pasaulyje cheminį ginklą turi tikrai ne viena ar net ne kelios valstybės. Tarptautinė bendruomenė griežtai smerkia tokio ginklo naudojimą tiek kare, tiek prieš civilius. Deja, tragedijų išvengti nepavyko.

Cheminis ginklas – cheminės kovinės medžiagos ir jų junginiai, kurie naudojami žudyti, sužaloti ar tam tikram laikui padaryti žmogų ar gyvūną neveiklų.

Cheminius ginklus, pagal jų poveikį, galima padalyti į penkias grupes: nervus paralyžiuojantys, kurie sutrikdo nervinių impulsų perdavimą iš smegenų ląstelėms, bendrojo poveikio, kurie trukdo perduoti deguonį raudoniesiems kraujo kūneliams, sukeliantys pūliavimą, kurių poveikis pasižymi odos bėrimu, žaizdomis ir dideliais pūliniais, dusinantys, paveikiantys nosies ir gerklės gleivinę, plaučius, taip pat pažeidžiantys audinius, bei ašarinius – šie dirgina akis, sukelia ašarų tekėjimą, akių skausmą ar net laikiną apakimą.

Visų šių ginklų vartojimą griežtai draudžia ir smerkia tarptautinė bendruomenė. Cheminis ginklas buvo uždraustas 1925 m., pasirašius vadinamąjį Ženevos protokolą dėl troškinamųjų, nuodingųjų ir kitokių dujų panaudojimo kare ir bakteriologinių karo metodų uždraudimo.

Pasirašyti protokolą paskatino Pirmasis pasaulinis karas, per kurį ginklas buvo plačiai naudojamas. Istorikai skaičiuoja, kad Pirmojo pasaulinio karo metais vokiečiai 50 kartų panaudojo cheminį ginklą, anglai – 150, prancūzai – 20.

Visgi, draudimas neužkirto kelio naudoti cheminį ginklą. Pirmoji Ženevos susitarimą pažeidusi šalis buvo Italija – ji panaudojo tokį ginklą kare su Etiopija. Vėliau tokio ginklo griebėsi japonai prieš kinus.

1940 m. Vokietija turėjo net 14 tūkst. tonų cheminių kovinių priemonių. Tačiau nacistinės Vokietijos kariuomenė taip ir nepanaudojo šio ginklo prieš Tarybų Sąjungą.

1993 m. Paryžiuje 130 pasaulio valstybių pasirašė naują sutartį dėl cheminio ginklo draudimo. Ji įsigaliojo 1997 m. Iki šiol prie sutarties yra prisijungusios iš viso 188 šalys.

Tik aštuonios pasaulio šalys nėra Cheminio ginklo uždraudimo organizacijos narės. Šešios jų nėra pasirašiusios sutarties dėl cheminio ginklo uždraudimo. Tai Angola, Egiptas, Šiaurės Korėja, Pietų Sudanas, Sirija ir Somalis. Dar dvi valstybės – Izraelis ir Mianmaras – konvenciją pasirašė, tačiau jos neratifikavo.