Sakoma, kad pilotuoti lėktuvus – ne pats lengviausias darbas. O erdvėlaivius? Galbūt todėl moterų piločių ar norinčių keliauti į kosmosą, yra tiek mažai? Britė Helen McNamara šiuos mitus norėtų paneigti. Pasak jos, moterys – ne ką prastesnės oro milžinų valdytojos nei stipriosios lyties atstovai.

Patyrusi pilotė

Didžiausius pasaulio lėktuvus moteris valdo jau keturiolika metų. Britų oro linijose "British Airways" Helen pilotuoja "Boeing 767" milžiną.

"Tai karjera, kokios visuomet norėjau, – pažymėjo lainerio pilotė. – Į nieką savo darbo nekeisčiau."

Bet, nors jau praėjo beveik pusė amžiaus, kai pirmoji moteris sėdo pilotuoti komercinių skrydžių lėktuvą, kol kas dailiosios lyties atstovių, turinčių šią profesiją, – mažuma. Skaičiuojama, kad visame pasaulyje yra vos 5 proc. moterų piločių. Taigi maždaug 4 tūkst. Palyginimui: vyrų, kurie kasdien skraidina keleivius, – net 130 tūkst.

Nepakeltų net vyrai

Valentina Tereškova – pirmoji SSRS kosmonautė, kuri 1963 m. birželio 16–19 d. sėkmingai įvykdė trijų dienų orbitinį skrydį sovietiniu kosminiu laivu "Vostok 6".
Kosmose V.Tereškova praleido 70 valandų ir 50 minučių. Ji apskrido aplink Žemę 48 kartus. Į Žemę ji buvo katapultuota iš kapsulės ir iš 6 tūkst. metrų aukščio nusileido parašiutu. Toli gražu ne kiekvienas vyras ryžtųsi kam nors panašaus.

Na, o Eileen Marie Collins – turbūt žymiausia Amerikos astronautė, po 2003 m. JAV sukrėtusios daugkartinio naudojimo erdvėlaivio "Columbia" katastrofos 2005 m. sėdusi prie, tiesa, jau kito erdvėlaivio "Discovery" šturvalo.

Tai buvo pirmoji misija į kosmosą po "Columbios" nelaimės, tačiau E.Collins, prieš tai jau tris kartus keliavusi į kosmosą drauge su kolegomis vyrais, nepabūdo šio išbandymo. Jai buvo patikėtos atsakingos ir labai sudėtingos STS-114 misijos, kurią sudarė dar keli astronautai, vado pareigos.

Prieš keliaudama į kosmosą Eileen buvo JAV kariuomenės pilote bandytoja. NASA komandos nare ji tapo 1990 m. Po penkerių metų ji jau keliavo į rusų kosminę stotį "Mir" su STS-63 komanda kaip skrydžio specialistė. 1997 m. ji tapo STS-84 misijos pilote, o po dviejų metų buvo paskirta STS-93 misijos vade.

Ji tapo pirmąja moterimi astronaute, kuriai buvo suteiktos vado pareigos. STS-114 misijos metu E.Collins teko sudėtinga užduotis – kosmose apversti "Discovery" erdvėlaivį aukštyn kojomis, kitaip tariant, atlikti 360 laipsnių pikio manevrą, kad iš Tarptautinės kosmoso stoties būtų įmanoma apžiūrėti erdvėlaivio konstrukcijas, ar šios, kaip "Columbios", nebuvo pažeistos pakilimo metu.

Būtent erdvėlaivio izoliacijos pažeidimas nulėmė "Columbios" nelaimę. Grįžtant į Žemę orlaivis sudegė atmosferoje.

Gajūs stereotipai

Valstybinėje kompanijoje "British Airways", kurioje dirba Helen, dailiosios lyties atstovių – mažoka. Iš 3,5 tūkst. pilotų moterų – vos 200. O ir šis skaičius – gerokai didesnis nei daugelio kitų Didžiosios Britanijos oro linijų.

H.McNamara pripažino, kad norėtų matyti daugiau dailiosios lyties atstovių dirbant šį  darbą. Nors kasmet moterų, norinčių pilotuoti lėktuvus tarsi daugėja, reta kuri tęsia karjerą. Kokios priežastys?

Pasak "British Airways" atliktos apklausos, daugelis moterų nenori užsiimti pilotavimu, nes, jų teigimu, joms trūksta sektinų pavyzdžių. Be to, tradiciškai pilotu įsivaizduojamas vyras. 20 proc. respondenčių sakė, kad nuo pat vaikystės – filmuose, televizijos laidose – joms skiepijama nuomonė, kad pilotuoti lėktuvus yra vyrų užsiėmimas. 13 proc. moterų sakė, kad nėra net girdėjusios, kad kokia nors moteris pilotuotų lėktuvą.

Helen sakė, kad skraidyti svajojo nuo pat vaikystės. "Vaikystėje nieko nepažinojau, kas būtų pilotas. Būtent todėl maniau, kad ši profesija – galimybė", – sakė moteris.
"British Airways" savo bazėje Londone turi specialų skrydžių simuliatorių. Jame neretai darbuojasi ir Helen. Ji moko jaunus pilotus pilotuoti orlaivius. Čia išbandyti savo jėgas gali ne tik besimokantieji, bet ir visi norintieji nuo 18 iki 45 metų.

Helen, be to, nuolat vaikšto į švietimo įstaigas, kuriose pasakoja apie savo darbą ir apie tokio darbo galimybes.

Nors ji pati universitete mokėsi fizikos, tačiau pridūrė, kad nebūtina būti matematikos genijumi, kad suvaldytum orlaivį.

"Skraidymo kursuose buvo žmonių, kurie baigė teisės mokslus, buvo ir baigusių  architektūrą. Nereikėtų galvoti, kad mokslas – kriterijus", – pasakojo moteris.

Jaudinantis darbas

Daugelis pilotų praleidžia skraidymo simuliatoriuose daug laiko prieš tai, kai jiems patikimas milijonus kainuojantis lėktuvas, maža to, žmonių gyvybės, kurios – neįkainojamos. Iš viso reikia 18 mėnesių treniruočių, kad būtum paskirtas skraidyti laineriu. Ir toli gražu ne kiekvienas šį išbandymą išlaiko.

Simuliatoriuose kyla įvairių, net krizinių situacijų, jų metu kiekvienas turi būti viskam pasirengęs. Būtina greitai reakcija, negalima panikuoti – nuo tavęs priklauso šimtų žmonių gyvybė.

Kapitonas Ianas Pringle‘as, kaip ir Helen, moko jaunuosius pilotus valdyti orlaivius simuliatoriuje. Vis dėlto, pasak jo, lytis tikrai nėra kriterijus. Svarbiausia – nusiteikimas, noras ir tam tikros savybės, esant sudėtingoms situacijoms išlikti, kaip sakoma, šaltų nervų.

"Tikrai nesvarbu, moteris jūs ar vyras, – sakė patyręs pilotas. – Mums reikia žmonių, kurie yra aistringi, atsidavę ir gabūs."

Žinoma, daug moterų dirba aviacijos pramonėje. Tačiau piločių kol kas – nedaug. Būtent todėl Didžiosios Britanijos pilotų asociacija "Balpa" kasmet aktyviai kviečia visas norinčiąsias šiuo amatu užsiimti ateiti išbandyti savo jėgų.

Jimas McAuslanas, "Balpa" generalinis sekretorius, pažymėjo, kad kol kas moterų, turinčių piloto profesiją, skaičius nėra džiuginantis.

"Daugelis žmonių, beveik 85 proc., kurie ateina pas mus ir sako norintys būti pilotais,  svajojo apie tai nuo vaikystės. O apie skraidymą svajojančių moterų – vienetai", – aiškino "Balpa" vadovas ir pridūrė, kad norėtų, jog moterys dažniau pagalvotų apie galimybę skraidyti.

"Tai tikrai yra darbas, kurį gali dirbti kiekvienas – nesvarbu, moteris ar vyras. Tik reikia turėti svajonę, jos siekti..." – pridūrė J.McAuslanas.

Helen sakė, kad nuolat ragina kiekvieną moterį pagalvoti, kodėl jai netapus lėktuvo pilote. "Tai – labai dinamiškas darbas. Sutinki daug žmonių, aplankai daug vietų pasaulyje, dirbant šį darbą kyla įvairių iššūkių – tai labai įdomu. Rekomenduoju pabandyti", – kalbėjo Helen.

Ji pridūrė, kad nė sykio per visus darbo metus jai neteko susidurti su kokiu nors itin nemaloniu incidentu – nei ore, nei juolab bendraujant su kolegomis. "Kai oro uosto terminale matau keleivius, jie visuomet būna labai teigiamai nusiteikę. O ir skrisdami... Niekuomet neteko girdėti, kad kas nors bijotų skristi su moterimi pilote. Be to, niekuomet nesu girdėjusi ko nors nemalonaus iš savo bendradarbių. Priešingai, jie visuomet mane labai šiltai sutinka", – sakė Helen.

Skraidymo pionierės

Polly Vacher buvo pirmoji moteris, kuri mažyčiu lėktuvu 2001 m. viena apskrido pasaulį. O pirmoji moteris, kuri ėmėsi pilotuoti komercinį keleivinį lėktuvą, buvo Yvonne Pope Sintes. Tai nutiko beveik prieš pusę amžiaus.

Yvonne pasakojo, kad niekas pernelyg negatyviai į jos svajones tuo metu nežiūrėjo, nors buvo tokių vyrų, kurie norėjo, jog moterų piločių nebūtų.

"Sykį vienas iš kolegų sarkastiškai pajuokavo, kad išeis iš darbo, jeigu bent viena moteris valdys lėktuvą, – pasakojo moteris. – Tačiau daugelis patyrusių pilotų mane labai svetingai sutikdavo, jie man daug padėjo ir su jų pagalba aš galėjau tobulėti."

Yvonne, tiesa, taip pat pripažino, kad moterims trūksta entuziazmo pilotuoti lėktuvus. Ypač kai jos dar jaunos. "Žinoma, reikia turėti tam pašaukimą, tačiau daugelis merginų apie tai nė nepagalvoja, o pasiduoda stereotipams. O juk kiek dabar yra galimybių, dabar viskas – įmanoma. Tikiuosi, kad vis daugiau moterų susižavės šiuo darbu", – sakė pirmoji komercinių skrydžių pilotė.

Ji galiausiai pridūrė, kad bet kuriam žmogui gyvenime svarbiausia turėti tikslą ar svajonę nuo vaikystės. "Aš įsimylėjau skraidymą būdama aštuonerių metų", – pripažino Yvonne.