Nauja galimybė

Dar neseniai jauna advokatė buvo žinoma tik kaip pilietinių teisių aktyvistė, neturinti jokios politinės patirties, sąsajų su kokiomis nors politinėmis partijomis ar atskirais politikais. Tačiau pavasarį vykusiuose prezidento rinkimuose Z.Čaputová sutriuškino patyrusius kandidatus, o lemiamoje dvikovoje įveikė net politikos veteraną, Europos Komisijos viceprezidentą Marošą Šefčovičių.

Net neperžengusi prezidentūros slenksčio Z.Čaputová supurtė politinį regiono landšaftą, ir, kalbant sporto terminais, įvaizdžio prasme Slovakiją pamėtėjo iš nacionalinės mėgėjų lygos į profesionalų. „Ar praėjus tris dešimtmečiams po aksominės revoliucijos Slovakija sulauks naujos?“ – retorinis Vokietijos dienraščio „Sueddeutsche Zeitung“ apžvalgininko klausimas puikiai atspindi palankias užsienio reakciją į Z.Čaputovos pergalę.

Žvelgdami į Z.Čaputovą užsienio komentatoriai prisimena V.Havelo žodžius, kad „tiesa ir meilė nugali melą ir neapykantą“, sako ją galint būti pavyzdžiu net ir Čekijai.

Po Čekoslovakijos subyrėjimo užsienio partnerių akyse Slovakijai prilipo jaunesniosios dviejų tautų valstybės partnerės etiketė. Įvairiuose kontekstuose slovakams nuolat reikėdavo tikinti galimus partnerius, kad jų šalis yra panaši į pirmaujančią Čekiją ne tik kalba bei landšaftu, bet ir verslo potencialu.

Visoje Vidurio ir Rytų Europoje nėra kitos sostinės, kuri būti taip arti ES senbuvės sostinės: tarp Vienos ir Bratislavos yra vos 70 km. Ši geografinė ypatybė tapo katalizatoriumi, kuris skatino jaunus slovakus siekti išsilavinimo kaimyninėje šalyje, eilinius piliečius – įsilieti į Vakarų Europos darbo rinką (ir finansiškai remti gimtinėje likusias šeimas) bei kasdienybės kultūrą. Tačiau Čekijos, kaip gerokai progresyvesnės, šalies įvaizdis buvo stipresnis. Charizmatiškasis čekų filosofas, disidentas, Čekijos prezidentas Vaclavas Havelas lyderio kartelę buvo iškėlęs ypač aukštai – jos pasiekti nesugebėjo joks Slovakijos, o vėliau – jau ir pačios Čekijos politikas.

Zuzana Čaputová / Scanpix nuotr.

Įvaizdžio nelaisvėje

Konservatyvi katalikiška šalis su išvystytu žemės ūkiu, korumpuotais politikais, kurių žymi dalis oficialiais (per dar SSRS laikais Maskvoje įgytą išsilavinimą, sąsajomis su komunistų partija) ar neoficialiais (per verslo ryšius su įtartinais, iš neaiškios kilmės kapitalo pralobusiais veikėjais) susijusi su Rusija, – šios išankstinės nuostatos persekiojo Slovakiją net ir įstojus į ES. Neatsitiktinai ir čekų kilmės buvusi JAV valstybės sekretorė Madeleine Albright Slovakiją sykį pavadino juodąja Europos skyle.

Ilgus metus Vladimiro Mečiaro valdoma Slovakija viena vertus, deklaravo norą integruotis į ES ir NATO, kita vertus, neskubėjo atsiverti Vakarų investuotojams ir akcentavo ryšių su Rusija svarbą.

Situaciją ir šalies atsilikimą pakeitė aštuoneri premjero Mikulašo Dzurindos metai. Dėl drąsių sprendimų Slovakijos ekonomika atsigavo, šalis pajėgė įgyvendinti euro zonos kriterijus, o galiausiai viena pirmųjų regione įsivedė eurą. Tačiau socialinei politikai jautri visuomenė neįgijo atsparumo radikalų apžavams ir linkdavo į populizmo paribius.

Nuo 2006-ųjų iki pat 20018-ųjų su trumpa pertrauka Vyriausybei vadovavo Robertas Fico. Antruoju Mečiaru vadinamo, žodžio laisvės suvaržymais, kategoriškais pareiškimais emigracijos, sankcijų Rusijai klausimu pagarsėjusio politiko triumfo žygį į prezidentūrą sustabdė tik 2014 m. prezidento rinkimus laimėjęs opozicijos kandidatas, pirmasis šalies istorijoje komunistų partijai nepriklausęs kandidatas, filantropas Andrejus Kiska.

Zuzana Čaputová / Scanpix nuotr.

Galiausiai apsivalymą aukščiausios valdžios ešalone išprovokavo tragedija. Šaltakraujiškas žurnalisto Jano Kučiako, tyrusio Slovakijos verslo ir politinio elito ryšius su nusikalstamu pasauliu, ir jo sužadėtinės nužudymas 2018 m. vasarį sukrėtė ES, spaudos laisvę atpratusią skaičiuoti žurnalistų mirtimis.

Pačioje Slovakijoje gedulas dėl šio nužudymo virto masinėmis protesto akcijomis. Dešimtims tūkstančių demonstrantų reikalaujant atskleisti žudikus bei pašalinti iš valdžios korumpuotus veikėjus, R.Fico paliko premjero postą. Šiuo įtemptu metu aktyvioje politinėje arenoje ir pasirodė Z.Čaputová.

Startas – ekologija

1996 m. Bratislavoje baigusi teisės studijas Z.Čaputová kurį laiką dirbo netoli Bratislavos esančio Pezinoko miesto administracijoje, vėliau vertėsi advokato praktika. 2001-aisiais ji pradėjo bendradarbiauti su platforma „Via Iuris“, aktyviai remiančia vietos žmonių ekologines ar kitokias pilietines iniciatyvas.

Tuo metu būsimoji prezidentė ir ėmė dažniau rodytis viešumoje. Z.Čaputová įsiliejo į Pezinoko aktyvistų, kovojančių prieš naują pavojų vietos gyventojams keliantį sąvartyną, gretas ir netrukus tapo pilietinio pasipriešinimo galingiems politikams bei įtakingiems oligarchams veidu.

2013-aisiais, po daugiau nei dešimtmetį trukusių teisinių kovų, Slovakijos Aukštasis teismas pripažino, kad sprendimas steigti sąvartyną yra neteisėtas ir panaikino leidimą. Tai buvo svarbi Z.Čaputovos pergalė.

2016 m. Z.Čaputovai buvo skirtas „Goldman Environmental Award“ apdovanojimas, aplinkosaugos sferoje prilyginamas Nobelio premijai. Iš šių dienų perspektyvos šį faktą galime laikyti preliudija į pergalę prezidento rinkimuose.

Zuzana Čaputová / Scanpix nuotr.

Laisva ir nepriklausoma

Z.Čaputová sąsajos su politika iki to laiko apsiribojo parlamente neatstovaujamoje 2017-aisiais įkurtoje socialliberalioje Slovakijos progreso partijoje, kurios vicepirmininke ji buvo išrinkta pernai sausį. Tačiau nusprendusi kandidatuoti į prezidentus, Z.Čaputová sustabdė narystę partijoje ir atsistatydino iš vadovybės.

„Slovakija parodė, kad nori permainų“, – rinkimų naktį, sužinojusi apie savo laimėjimą, pasakė Z.Čaputová. Nors panašiai kalba absoliuti dauguma opozicijos kandidatų visame pasaulyje, šiuo atveju ši frazė turėjo ypatingą svorį. Dar jai nelaimėjus lemiamos dvikovos, Vakarų publicistai prabilo apie vilties ženklus: Z.Čaputová sugrąžinsianti į progreso kelią ne tik Slovakiją – jos vertybės esančios stipri atsvara radikalams Čekijoje, Vengrijoje ir net ES senbuvėse.

Žvelgdami į Z.Čaputovą užsienio komentatoriai prisimena V.Havelo žodžius, kad „tiesa ir meilė nugali melą ir neapykantą“, sako ją galint būti pavyzdžiu net ir Čekijai.

Lengvai suprantamus simbolius mėgstantys viešųjų ryšių specialistai akcentuoja Z.Čaputová nuoseklumą. Esą ji ne tik viešai pritaria konservatyvioje šalyje ypač liberaliai skambančioms moterų teisės į abortus ar oficialios tos pačios lyties partnerystės idėjas, bet ir pati yra gana laisvas žmogus: išsiskyrusi dviejų dukrų motina šiuo metu gyvena su partneriu muzikantu, fotografu Peteriu Konecny. Apie ryšį su tradicijomis, o gal atsainų požiūrį į gyvenimo smulkmenas byloja nebent tai, kad naujoji Slovakijos prezidentė garsina buvusio vyro pavardę. Savosios, mergautinės, Strapakovos, ji bent kol kas nesusigrąžino.