"Milžinas su molinėmis kojomis", – taip apie Jungtinių Tautų Organizaciją (JTO) atsiliepia tarptautinių santykių tyrėjas ir politikos apžvalgininkas doc. dr. Mindaugas Puidokas. Jis teigia, kad ši pasaulinė organizacija yra galinga jėga, tačiau neišvengia korupcijos, kuri skatina pažangos stagnaciją. Būtinybę reformuotis skatina ir naujų kylančių pasaulinių aktorių vaidmuo, ir naujo šaltojo karo pradžia.

Panaikinti veto?

"Kol kas nėra alternatyvos esamai sistemai, nes pagrindiniai globalios politikos žaidėjai – JAV, Kinija, Rusija – šiandien nėra pasirengę atsisakyti JTO Saugumo Tarybos veto teisės. Jei šios teisės būtų atsisakyta, tai reikštų, kad valstybės nebeturi apsaugos mechanizmo, jeigu vienas iš priešininkų aplink save surinktų pakankamą kiekį valstybių, kad šios palaikytų to priešininko nuomonę", – apie sunkiai įsivaizduojamas veto teisės panaikinimo JTO Saugumo Taryboje galimybes pasakoja doc. dr. M.Puidokas. Pasak jo, šiandienių informacinių karų kontekste nė viena didžioji valstybė nenorėtų rizikuoti tokiu scenarijumi.

Politologas mano, kad atsižvelgiant į vis galingesnių tampančių pasaulinių balsų – Rusijos, Kinijos, Indijos, Brazilijos – intonacijas galima daryti prielaidą, kad naujosios potencialios lyderės siekia svarstyti dėl dabar egzistuojančios tarptautinės sistemos. "Siekiama, kad būtų pakoreguota vienpolė tarptautinė politinė sistema su aiškiu centru – JAV", – anot M.Puidoko, taip siekiama priimti bendrus pasaulinius sprendimus visuotinės komunikacijos principais, kai įsijungia visi – ne tik išrinktieji.

Nors, M.Puidoko teigimu, sunku įsivaizduoti JTO Saugumo Tarybą be veto teisės, permainos būtinos. Politologas įžvelgia, kad realus sprendimas permainų link galėtų būti pagrindinių valstybių klubo kaita. "Tokią idėją jubiliejiniame JTO susitikime perteikė ir Angela Merkel. Saugumo Taryba turi būti išplėsta, todėl racionalu tikėtis, kad per artimiausius kelerius metus nuolatinę vietą turinčių narių skaičius didės. Šis valstybių klubas turėtų atitikti naujas pasaulio galios realijas, nes tokios šalys kaip Indija ir Vokietija negali likti nuošalyje", – teigia jis.

Naujas galios balansas

Politologas kelia idėją, kad išties galima abejoti, ar Prancūzija ir Jungtinė Karalystė vertos Saugumo Tarybos nuolatinių narių vietų, nes pagal pasaulinius galios parametrus jos nebėra pačios galingiausios. "Veikiausiai jų iš šio klubo kaip Antrojo pasaulinio karo laimėtojų nepašalins, bet vis garsiau girdėsime balsus, reikalaujančius priimti naujus žaidėjus. Mano matymu, Indija ir Vokietija yra pagrindinės kandidatės. Brazilija taip pat stiprina savo pozicijas", – įsitikinęs M.Puidokas.

Grįžtant prie veto klausimo, ši teisė šiandien naudojama kaip politinis instrumentas siekiant įteisinti vieną ar kitą savo veiksmą, o jei jo nepavyksta įteisinti, taip galima bent jau sustabdyti pasipriešinimą. "Jeigu tai yra JAV iniciatyva, ją paprastai blokuoja Rusija kartu su Kinija, o Rusijos iniciatyvą blokuoja JAV kartu su Jungtine Karalyste. Toks pasidalijimas išlikęs nuo pat Šaltojo karo laikų", – primena politologas.

Ne vienas politikos apžvalgininkas pažymi, kad šiuo metu esame įžengę į naują šaltąjį karą, tik jis vykdomas kitaip nei praėjusiame šimtmetyje. "Viskas bazuojasi ties ekonomika ir kibernetine erdve: ekonominės sankcijos, kiberterorizmas ir špionažai. Nebėra karinių veiksmų, tai XXI a. karas, apimantis kitokius karinius instrumentus, o ir pats konfliktas yra visai kitoks", – neabejoja M.Puidokas.

Šis konfliktas iškelia visiškai skirtingas pasaulio suvokimo sampratas. Vienoje pusėje – JAV liberali demokratiška santvarka, kitoje – Kinijos ir jos šalininkių samprata, kad liberali demokratija yra nepakankamai lanksti valdymo sistema ir ji neleidžia stiprinti šalies ekonomikos. "Tokiose šalyse palaikomas valdomos demokratijos modelis, kuris faktiškai yra lygus autoritariniams režimams arba diktatūroms su modifikuotu atoritarinio valdymo elementu", – detalizuoja politologas.

Toli gražu ne demokratija

"Didžioji dalis Azijos valstybių ir kitų trečiųjų šalių valdymo modelių remiasi kinų valdymo modeliu, ar tai būtų Kazachstanas, Tadžikija, Kinija, ar modernusis Singapūras. Visur išoriškai vaizduojama demokratija, bet ji neturi visų liberalios demokratijos bruožų, kuriuos skelbia JAV ir Vakarai. Tos valstybės kultūriškai yra per daug skirtingos, kad jose būtų galima įdiegti liberalios demokratijos modelį", – spėja M.Puidokas.

Dauguma neutralių mokslininkų pripažįsta, kad didžiausia Vakarų klaida, jog visos šios kultūros ir šalys vertinamos iš savo požiūrio taško – nesigilinama, kuo kinų supratimas ir kultūra yra specifiniai ir skirtingi ar kuo indų kultūra yra išskirtinė. Neatsižvelgiama, kaip jie mąsto ir vertina Vakarų pasaulio siūlomus modelius.

"Mes tiesiog pateikiame šabloninius siūlymus, ir praktika rodo, kad kai tokie siūlymai buvo diegiami valstybėse, jie atnešė tik žalos, o ne naudos. Vienintelės šalys, kurios pasiekė ekonominį proveržį ir naudą iš tokios pagalbos, išklausydavo siūlymus, bet pačios savarankiškai juos adaptuodavo savaip ir tik tada gaudavo naudos", – M.Puidokas primena Singapūro ir Pietų Korėjos sėkmingus pavyzdžius.

Išmanios korupcinės schemos

Pasak jo, korupcija – bėda ne tik trečiojo pasaulio šalyse, bet ir Vakaruose. "Skirtumas tas, kad Vakaruose ši problema yra gerokai subtilesnė, tai yra, nėra taip ciniškai parodoma, kaip tai daroma Azijos valstybėse ar Rytų Europoje. Vakaruose tiek politikai, tiek ekonomikos veikėjai yra atsargesni ir kultūringesni. Juk šiose valstybėse egzistuoja pilietinė visuomenė, kuri labai aiškiai kelia reikalavimus dėl skaidrumo. Todėl neskaidrumo atvejai ir nėra tokie akivaizdūs", – sako politologas.

Vakarų pasaulio gebėjimas slėpti korupcijos atvejus parodo, kad jie susiję su aukšto pilotažo projektais, kurie visuomenei yra sunkiai pastebimi.

"JTO yra sudaryta iš pareigūnų, kurie atstovauja labai skirtingoms šalims, ir iš jų atsineša labai skirtingas kultūras ir elgesio bruožus. Jeigu jie gyvena Afrikoje ar Azijoje, jie ir elgiasi taip, kaip elgtųsi Etiopijoje ar Azerbaidžane. Todėl suprantama, kad problemos sprendžiamos per kyšininkavimą, ir natūralu, kad jie korupcinius veiklos modelius pritaiko ir Jungtinėse Tautose", – dėsto tyrėjas.

Kai JTO atsiranda korupcijai palankių veikėjų, atsiranda ir įvairių tarptautinių korporacijų ir organizacijų poreikis pasinaudoti šiomis korupcinėmis schemomis asmeninei ekonominei naudai užtikrinti. M.Puidokas pateikia pavyzdį, kai korporacija gamina dėl nesaugumo JAV uždraustas vakcinas, tačiau tos pačios vakcinos per Pasaulio sveikatos organizaciją (PSO) naudojamos skiepijant Afrikos vaikus – šiuo atveju politikos apžvalgininkas prisimena konkretų poliomielito vakcinos atvejį.

"Tai tipinis korupcijos pavyzdys, kai paperkama po JTO skėčiu esanti PSO ir ji, panaudojusi tam tikrą lobistinę kyšininkavimo įtaką, formuoja korupcinę schemą. Tokių atvejų tikrai yra daug ir tai rodo, kad JTO kaip mechanizmas neturi pakankamai efektyvių ir skaidrių priežiūros struktūrų, kurios rūpintųsi, kad kyšininkavimo ir korupcinių schemų veikimo nebūtų. Tokių atvejų tikrai būna daugiau, o į viešumą papuola tik menkutė nutekinta informacija", – sako M.Puidokas.

Del šių priežasčių JTO kritikuojama, kad turi daug pavaldžių organizacijų, struktūrų, bet negali pakankamai efektyviai reaguoti į iškilusias krizes ir problemas. Nėra ir trečiųjų šalių problemų ir poreikių suvokimo.

"Teikiame daug paramos, humanitarinių paketų, bet nesprendžiame pagrindinio klausimo: neskatiname didinti išsilavinimą tose šalyse. Tokiu būdu atotrūkis tarp turtingiausiųjų ir atsilikusiųjų tik didėja. Jei pinigai būtų įdiegti ne trumpalaikėms pagalbos priemonėms, bet ilgalaikėms – edukacijai, prieigai prie mokslo didinti – turėtume geresnį rezultatą. Taip savaime susiformuotų ir tinkama ligų prevencija bei politinės sistemos teigiamos permainos", – mato politologas.

Jis taip pat sako, kad tokios valstybės pasmerktos būti arba autoritarinės, arba visiškomis diktatūros įkaitėmis, tai matome ir šiandien. "Todėl JTO ir yra vadinama milžinu su molinėmis kojomis: daug sprendimų, galimybių, bet šis milžinas labai lėtai juda geresnio rytojaus link", – pastebi M.Puidokas.

Nėra politinės valios?

Neseniai paskelbti naujausi JTO pavaldžių organizacijų klimato kaitos tyrimų rezultatai sudrebino pasaulį: išvadose sakoma, kad net jei šalys imsis priemonių klimato atšilimui stabdyti, per kelis šimtus metų klimatas vis vien atšils bent dviem laipsniais. Dėl to kai kurie didieji miestai atsidurs po vandeniu. Bet kodėl taip yra? Juk JTO periodiškai atlieka tyrimus ir skelbia analogiškas išvadas bei problemų sprendimo būdus.

M.Puidokas sako, kad esmė ne tyrimai, o politinės valios nebuvimas. "Milžiniškos korporacijos tiekia dujas ar kitą kurą. Tai ir yra atsakymas: nesvarbu, kad klimatas keičiasi ir šio proceso padariniai gali būti žiaurūs, tačiau niekas nėra suinteresuotas, kad žodžiai taptų realiais veiksmais. Daug naudingiau leisti toms korporacijoms ir toliau veikti", – teigia jis.

Tyrėjas pateikia pavyzdį, kai Amerikoje buvo kuriami automobiliai, varomi supresuotu oru. Šiems automobiliams reikėjo turėti atitinkamus bakelius ir galėti juos pakeisti skirtingose šalies vietose. "JAV degalinių tinklai nesutiko kurti bakelių papildymo taškus, o šių automobilių bendrovė bankrutavo, nes jeigu negalima pasikeisti tokių bakelių, niekam nereikia ir tokių automobilių. Nesvarbu, kad buvo įrodyta, jog supresuotu oru varomi automobiliai neteršia gamtos", – situaciją piešia M.Puidokas.

Be dialogo neapsieisime

Neseniai įvykusi 70-ųjų JTO metinių šventė sutelkė svarbiausius pasaulinės arenos atstovus, kurie kalbėjo išskirtines kalbas. Bene labiausiai laukta po dešimtmečio tylos JTO buvo Vladimiro Putino kalba. Politikos apžvalgininkai teigė, kad ypatingų Rusijos retorikos pokyčių nebūta: diplomatiškai, tiesiogiai neįvardijant, dėl situacijos Artimuosiuose Rytuose kaltinta JAV, išreikštas nusiteikimas kurti bendrą koaliciją prieš "Islamo valstybę" Sirijoje, prisimenant antihitlerinę koaliciją Antrojo pasaulinio karo metais, dėstytos ir kitos nuspėtos temos. Tačiau M.Puidoko dėmesį atkreipė Rusijos kurta iliuzija, kad ji yra diplomatiškai izoliuota.

"Rusijos vadovai iki susitikimo su Baracku Obama Niujorke susitiko su Kinijos, Brazilijos, Indijos, Saudo Arabijos ir kitų šalių vadovais. Ar jie nepakankamai svarbūs tarptautinėje politinėje arenoje? Nesąmonė. Tai tik karas tarp Rusijos ir JAV ekonominėje-politinėje dimensijoje", – pastebi jis.

Tyrėjo akimis karas ir nesutarimai išties yra, bet kartu vyksta ir dialogas, nes šiame amžiuje, be dialogo ir pastangų suprasti, ką mąsto ir planuoja tavo priešininkai, išlikti neįmanoma.

Anot M.Puidoko, V.Putino retorika artima daugeliui Azijos valstybių. Jos gana pagrįstai į Vakarų šalis, kurios nesiėmė pakankamų veiksmų, kad buvusios kolonijos galėtų užsitikrinti kokybišką gyvenimą, žvelgia nepatikliai. "Net jei tos buvusios kolonijos oficialiai paremia Vakarų sprendimus, jos tyliai laukia, kas nugalės naujajame konflikte ir šaltajame kare. Nuo šios baigties ir priklausys, į kurią pusę šalys stos", – sako politikos apžvalgininkas.