Ragino konservatorius nebūti „bjauria partija“

Kai antradienį Davidui Cameronui teko pranešti šaliai, kad naujojo premjero neteks laukti iki rudens, atrodė, kad jam palengvėjo. Vieną paskutiniųjų kartų žengdamas pro juodas dešimtuoju numeriu pažymėtas duris kaip Didžiosios Britanijos vyriausybės vadovas, jis sau po nosimi niūniavo, nepaisydamas mikrofono atlape.

D. Camerono vokaliniai sugebėjimai žaibiškai apskriejo pasaulį ir net įkvėpė muzikantus variacijoms postą paliekančio premjero tema.

Tuo metu užsienio žiniasklaidai teko skubiai ieškoti atsakymo į klausimą, kas toji Th. May – antroji istorijoje britų premjerė moteris. Tiesa, kaip pastebi dr. Victoria Honeyman iš Lydso universiteto, savo šalyje ši politikė yra žinoma gerai. Per beveik du dešimtmečius trunkančią karjerą, vadovaudama „politikų kapinėmis“ vadinamai Vidaus reikalų ministerijai, Th. May užsitikrino patikimos valstybės tarnautojos reputaciją.

„Ji gerai žinoma politikė, atsakinga už tokias sritis, kaip imigracija ir teisėsaugos sistema. Mes nuolat girdime, kokia ji užtikrinta ir stabili, neprarandanti savitvardos. Ji lyginama su Margaret Thatcher, nes yra moteris, tačiau išties yra kitokio būdo. Ji labiau konservatyvių pažiūrų nei D. Cameronas, kuris buvo labiau centro dešinės. Pavyzdžiui, jis pasisakė už gėjų santuoką ir socialinį liberalizmą. Th. May tokia nėra, tačiau ją labai remia partiečiai“, – sako V. Honeyman.

Tačiau ne visi sutinka su tokiu vertinimu. Sasekso universiteto dėstytojas dr. T. Quinnas primena jos įsimintiną kalbą partijos suvažiavime 2002-aisiais, kai Th. May paragino konservatorius nustoti būti „bjauria partija“.

„Ji pasakė, kad daugelis rinkėjų nėra patenkinti gyvenimu, mano, jog konservatoriai atstovauja tik mažai visuomenės daliai, tik turtingiesiems, ir kad yra laikomi bjauria partija. Anuomet Th. May sulaukė labai daug kritikos dėl tos kalbos. Tam tikra prasme jos trečiadienio kalba yra tos minties tęsinys. Jei kalbėtume apie premjerės strategiją, greičiausiai ji bus panaši į Tony`io Blairo, naujųju leiboristų, kurie stengėsi patraukti centro pažiūrų rinkėjus“, – tvirtina T. Quinnas.

Primena M. Thatcher ir A. Merkel

Pasak spaudos, naujoji britų premjerė apie siekį užimti tokias pareigas yra užsiminusi dar studijų laikais. Klausimų apie M. Thatcher įtaką ji sulaukia nuolat ir kaskart paneigia ją esant savo įkvepėja.

Prieš metus tarptautiniame moterų lyderių forume Th. May taip pat paklausė, ar kartais ji girdi M. Thatcher  balsą savo galvoje. Tačiau politikė pakartojo, kad nesilygiuoja į nieką, o tiesiog stengiasi gerai daryti savo darbą.

T. Quinno teigimu, galimų kandidatų pakeisti D. Cameroną sąraše Th. May ilgą laiką buvo trečia, o į lyderio pozicijas iškilo, kai varžovai – George`as Osborne`as ir Borisas Johnsonas – nepataisomai susikompromitavo.

„Viskas nutiko gana netikėtai. Net istoriškai konservatorių partijoje galima pastebėti tendenciją, kad ryškiausias kandidatas labai retai laimi partijos rinkimus. Tai pasitvirtino šį kartą. Ji sugebėjo susikurti mažiausiai priešų partijoje ir tai lėmė jos pergalę“, – tvirtina T. Quinnas.

Yra teigiančių, kad Th. May asmenybė ir vadovavimo stilius panašesni į Vokietijos kanclerės Angelos Merkel – ji išmintinga, dalykiška ir pragmatiška, gera administratorė, tačiau stokoja charizmos bei vizijos. Pasak dr. V. Honeyman, Th. May savo vizijos pateikti visuomenei dar paprasčiausiai neturėjo progos.

„Kadangi kampanija dėl lyderio posto truko itin trumpai, labai sunku ką nors pasakyti apie jos ateities viziją. Ji prarado galimybę atsiskleisti pati ir paaiškinti, kokią partijos ir šalies ateitį mato. Vis dėlto jau dabar aišku, kad ji neturi tokios charizmos, kokią turėjo, pavyzdžiui, T. Blairas, garsėjęs laisva viešojo kalbėjimo dovana“, – pabrėžia V. Honeyman.

Ji priduria, kad Th. May vis dėlto laikoma geriausiu pasirinkimu konservatoriams – mažiau skaldančia figūra nei kiti buvę kandidatai ir pakankamai pragmatiška. „Dedama daug vilčių, kad ji suvienys partiją, nes vadinamieji išėjimo ir pasilikimo šalininkai tarpusavyje tebekovoja. Kadangi ji į postą ateina be rinkiminės kampanijos, jos vizija neaiški, todėl per artimiausias savaites visi ją labai atidžiai stebės ir bandys suprasti kokia ji“, – įsitikinusi dr. V. Honeyman.

Stengiasi atsiskirti nuo Oksfordo absolventų

Dabar Didžiosios Britanijos konservatorių partijos vidinių nesutarimų epicentre – Oksfordo universiteto – to paties, kuriame mokėsi ir pati Th. May – absolventai. Tiek iš pareigų besitraukiantis premjeras, tiek diplomatijos vadovo vairą perimantis B. Johnsonas – buvę vadinamojo Bulingdono klubo nariai. Apie šios dabar įtakingų ir iš turtingų šeimų kilusių vyrų brolijos pomėgius siaubti barus ir demonstruoti galią sukurtas ne vienas filmas.

Naujoji premjerė uoliai stengiasi nuo jų atsiriboti. Tikina nevaikštanti po barus, neliežuvaujanti apie kolegas ir nežiūrinti politinių serialų. „Akivaizdu, kodėl nepriklausau tam senam berniokų ratui – Aš nesu senas berniokas“, – neseniai spaudai sakė ji.

„Ji stengiasi pabrėžti, kad yra darbšti šventiko dukra ir jos šaknys kitokios, akcentuoja socialinio teisingumo svarbą. Visgi jos politinės pažiūros yra labai tradiciškai konservatyvios. Pavyzdžiui, ji kalba apie moterų ir vyrų teisę į vienodą atlygį už tą patį darbą. Tai numatantys įstatymai šalyje galioja nuo septintojo dešimtmečio, tačiau realybė tokia, kad moterys čia vis dar uždirba apie 77 proc. to, ką gauna vyrai už tą patį darbą. Bus įdomu stebėti, kaip jai pavyks gražius žodžius paversti darbais“, – atkreipia dėmesį V. Honeyman.

Kad Th. May žodžiai ne visai atitinka darbus, akyli komentatoriai pastebėjo jau klausydamiesi pirmos naujai paskirtos premjerės kalbos. Savo kreipimesi į tautą trečiadienio vakarą Th. May kalbėjo apie socialinio teisingumo svarbą, būtinybę suvienyti šalį ir klausytis visų, ypač tų, kuriems sunkiai sekasi sudurti galą su galu.

„Patyrinėjus balsavimo istoriją, panašu, kad ji pati netiki tuo, ką sako“ – skelbė viena dienraščio „The Independent“ antraštė ketvirtadienį. Straipsnio autorė pažymi, kad 2013-aisiais Th. May pasisakė prieš darbo vietų garantijas, palankesnes sąlygas būstą besinuomojančioms šeimoms ir bankų reformas. Savo kalboje minėjo ir kovą su mokesčių vengimu, tačiau dar šį pavasarį balsavo prieš su tuo susijusius siūlymus. Įrašai byloja, kad be kita ko, drauge su kitais konservatoriais ji nuosekliai pasisako prieš socialinių pašalpų  kėlimą ir yra už griežtesnę imigracijos kontrolę.

Sieks reikšti partijos poziciją?

Th. May kartais vadinama Didžiosios Britanijos didžiausiu imigrantų priešu. Jai vadovaujant priimti įstatymai šioje srityje kai kurių akademikų net vadinami „drakoniškais“, bet dr. T. Quinnas iš Sasekso universiteto ragina neskubėti apie Th. May spręsti pagal jos ligšiolinį lojalumą partijai.

„Kokia bebūtų buvusi partijos linija tais klausimais, visuomet yra lūkestis, kad visi parlamentarai, ar bent jau dauguma taip ir balsuos. Ji visada buvo ištikima partietė, net ir būdama šešėlinėje vyriausybėje. Kartais galėjo būti taip, kad jos asmeninės pažiūros nebūtinai sutapo. Dabar, būdama vadovė, ji gali laisviau reikštis ir formuoti savo darbotvarkę. Iš dalies, ji tai ir daro“, – sako T. Quinnas.

Jis priduria, kad svarbus ir kitas aspektas – pagrindinėje opozicinėje leiboristų partijoje dabar yra sumaištis, ji pasidalijusi, draskoma nesutarimų. „Dabartinis vadovas yra kraštutinės kairės pažiūrų. Didelė dalis nuosaikesnių, centristinių pažiūrų rinkėjų už tokią partiją nelikę balsuoti. Th. May pirmoji kalba būtent ir apeliuoja į juos. Ji davė suprasti, kad jai rūpi ne tik konservatorių rinkėjai. Tam tikra prasme jos kalba labai priminė T. Blairo laikų kalbas prieš keletą metų“, – sako T. Quinnas.

Naujosios premjerės pavardė figūravo ir pernai Britanijoje pradėto svarstyti vadinamojo Šnipinėjimo įstatymo diskusijose. Vidaus reikalų ministerija siūlė suteikti daugiau galių žvalgybos institucijoms rinkti informaciją apie piliečių elektroninę komunikaciją. Įdomu tai, kad vieną garsiausių įstatymo kritikų, konservatorių parlamentarą Davidą Davisą V. May paskyrė vadovauti deryboms dėl šalies išstojimo iš Europos Sąjungos.

„D. Davisas daug metų vykdė kampanijas įvairiais piliečių laisvių ir teisių klausimais. Valdant leiboristams jis net buvo dėl to pasitraukęs iš pareigų. Tai jam labai artimi klausimai. Tačiau vyriausybėje svarbesnis bendras sutarimas. Priešingu atveju reikia atsistatydinti. Išimtis buvo padaryta tik referendumo kampanijos metu. Todėl darau prielaidą, kad D. Davisas priimdamas pasiūlymą eiti naujas pareigas šį klausimą tai aptarė su T.h May“, – tvirtina T. Quinnas.

Th. May pasiekimas

V. Honeyman atkreipia dėmesį, kad Th. May žinoma kaip kieta derybininkė. „Pavyzdžiui, ji pasiekė, kad asmenys, kurie kelia grėsmę šaliai, galėtų būti išsiųsti iš šalies, nepažeidžiant jų teisių. Ji tuo labai didžiavosi, bet jos labai nemėgsta policijos profesinės sąjungos. Tačiau tokia vidaus reikalų ministro darbo specifika, ypač išlaidų mažinimo laikais. Daug diskusijų sukėlė ir vadinamasis sekimo įstatymo projektas, kuriuo būtų leidžiama saugumo tarnyboms leisti stebėti žmonių elektroninę komunikaciją, laiškus ir panašiai. Konservatorius D. Davisas buvo vienas jo aršiausių kritikų. Jo paskyrimas į naująjį kabinetą gali būti interpretuojamas kaip būdas nutildyti“, – svarsto V. Honeyman.

Kalbinti akademikai pastebi, kad tokių neramių laikų Jungtinės Karalystės politikoje, kai, jų žodžiais, „byra“ abi didžiosios partijos, niekas nepamena. Nors šalies vyriausybė jau turi naują vadovę, jos iššūkių ir darbų sąrašas labai ilgas ir apie politinį stabilumą šalyje kalbėti dar anksti.

Pašnekovai taip pat pažymi, kad įtakinga moteris vadovė toli gražu nereiškia ir proveržio lyčių lygybės srityje. Pasak jų, nors britų konservatorių partija keičiasi ir naujame kabinete moterų bus daugiau, istorija rodo, kad reikšmingų pokyčių dar gali tekti  palaukti.

„Vienoks yra leiboristų ir kairiųjų feminizmas. Leiboristai įsitikinę, kad lyčių nelygybė yra struktūrinė ir jai panaikinti būtinos tam tikros politikos priemonės. Konservatorių feminizmas yra kiek kitoks. Jų požiūriu pasiekimus lemia asmeninės pastangos. Th. May daugeliu atvejų tai ir įkūnija. Bet panašu, kad moterų tarp konservatorių šiandien daugiau, nei M. Thatcher laikais. Prie to prisidėjo ir D. Cameronas, kuris skatino moterų kandidatūras įvairiose partijos pozicijose“, – atkreipia dėmesį T. Quinnas.

Kodėl moterims pastaruoju metu Jungtinės Karalystės politikoje sekasi, anot V. Honeyman, pasakyti sunku. „Labai gerai, kad tai vyksta, tačiau daugybė problemų išlieka nesprendžiamos. Pavyzdžiui, moterų ir vyrų atlyginimo skirtumai, moterų padėtis visuomenėje, įsidarbinimo sąlygos, vaiko priežiūros atostogos ir šeimos struktūra bendrai – tai, kaip mergaitės auklėjamos, kaip mokosi ir įsilieja į darbo rinką šioje šalyje. Taigi daugiau moterų politikoje yra pozityvus ženklas. Tačiau tai nereiškia, kad nebėra tų problemų, kurias feministinis judėjimas viešino tiek, kiek save prisimenu – visą šį amžių ir iki tol“, – akcentuoja V. Honeyman.