Prieš praėjusias Kalėdas Moldovos teisėsauga pakeliui į Kišiniovą areštavo pagrindinę sostinės eglę. Jos nepasidalijo valdžios vyrai. Sostinės meras norėjo švęsti Kalėdas gruodžio 25 d., kaip tai daro Rumunija ir kitos Europos valstybės, nors Moldovos stačiatikių bažnyčia, pavaldi Maskvos patriarchatui, Kristaus gimimą švenčia sausio 7-ąją.

Komedinio filmo verta situacija po kelių mėnesių virto veiksmo trileriu ir pademonstravo, kad du dešimtmečiai sąlyginės ramybės neišgydė žaizdų, atsivėrusių dar 1940 m., kai pagal Ribentropo ir Molotovo paktą Moldova buvo atplėšta nuo Rumunijos. Šias žaizdas kursto ne komunistai (nors ant jų įprasta versti kaltę dėl visų bėdų), ne suklastoti rinkimai (užsienio stebėtojai pripažino juos teisėtais), o atsakomybės jausmą praradę politikai.

Moldovos opozicija, garsiai reikalaudama susijungti su Rumunija, diskredituoja save Europos akyse. Senojo žemyno valstybių nevilioja idėja vėl perbraižyti žemėlapį, o ir Bukareštas netrykšta noru jungtis su skurdžia ir atsilikusia kaimyne. Tiesa, Rumunijos sprendimas išduoti pasus moldavams, turintiems šaknų bendroje prieškario valstybėje, irgi kursto nereikalingas iliuzijas ir kvepia politinėmis intrigomis.

Posovietinių transformacijų išvarginta Moldovos visuomenė, ypač jaunoji karta, nori integruotis į Europą. Bet susijungimas su Rumunija, kurio reikalauja opozicija, yra klaidingas kelias. Teisingą pasirinko komunistai, ant rinkimų plakatų šalia kūjo ir pjautuvo užrašę proeuropietiškus šūkius. Taigi, kad pralaimėjo rinkimuose, opozicija gali kaltinti tik save. Desperatiškas bandymas pakartoti reichstago padegimą tik pablogino jos įvaizdį.

Susiklosčius tokioms aplinkybėms Briuselis turėtų nesnausti ir neleisti, kad Moldova taptų dar viena pilka dėme Senajame žemyne. Teisingą kelią į Europą rodo ES Rytų partnerystės programa, kurioje dalyvauja ir Kišiniovas. Šis projektas numato laisvesnę prekybą, paprastesnį vizų režimą ir netgi piniginę paramą programos dalyviams. Reikėtų pasistengti, kad visa tai neliktų tušti žodžiai.