Kai jo namas sugriuvo, o didelis akmuo trenkė į krūtinę, 101 metų nepalietis ūkininkas, likęs gyvas per aštuoniais dešimtmečiais anksčiau įvykusį smarkų žemės drebėjimą, pagalvojo, kad išmušė jo paskutinė valanda.

Funchu Tamangas (Funčus Tamangas) šeštadienį buvo išskraidintas dėl krūtinės, kojų ir rankų sužeidimų, praėjus savaitei po to, kai Nepalą supurtė 7,8 balo žemės drebėjimas, nusinešęs daugiau negu 7,3 tūkst. žmonių gyvybių ir tapęs didžiausia stichine nelaime šioje Himalajų valstybėje per daugiau negu 80 metų.

Požeminių smūgių išjudintiems akmenims ritantis nuo kalvų aplink to vyro kaimą Nuvakoto rajone už maždaug 80 km į šiaurės vakarus nuo Katmandu, jo namas sugriuvo, o nuolaužos pažiro į šalis.

„Buvau sode ... Kai į mane pataikė akmuo, maniau, kad jau galas“, – F.Tamangas pirmadienį sakė naujienų agentūrai AFP Hatigaudos miestelio ligoninėje, kur yra gydomas.

„Tačiau ir šįkart kažkaip likau gyvas“, – pridūrė jis, sakydamas, kad balandžio 25 dieną įvykęs žemės drebėjimas buvo „daug baisesnis“ negu ankstesni smarkūs požeminiai smūgiai, supurtę Katmandu slėnį 1934 metais.

Praėjus kelioms valandoms jo marti ištraukė F.Tamangą iš po nuolaužų. Senolis savaitę gyveno sode, kol Nepalo armijos sraigtasparnis šeštadienį išskraidino jį į ligoninę.

„Ji mane išgelbėjo, nes kitaip būčiau miręs“, – F.Tamangas dėkojo marčiai, patvirtinęs, kad jam tikrai sukakę 101 metai.

„Mūsų kaime žuvo daugybė žmonių; nuo yrančių lavonų sklido siaubingas kvapas, bet nebuvo dvasininko, kuris atliktų laidojimo apeigas“, – skundėsi jis.

Policija iš pradžių buvo pranešusi, kad F.Tamangas buvo rastas po nuolaužomis, kur esą visą laiką buvo po balandžio 25 dieną įvykusio žemės drebėjimo, bet vėliau patikslino, kad vyras iš tiesų buvo evakuotas iš savo sodo, kur prisiglaudė po katastrofos.

Vietos budistų bendruomenė praeitą savaitę nusprendė organizuoti masinį žuvusiųjų palaikų deginimą, nurodė jis.

F.Tamango išgelbėjimas buvo reta gera naujiena nuniokotoje šalyje, kurios pareigūnai šeštadienį paskelbė, kad nebesitikima rasti daugiau po griuvėsiais likusių gyvų žmonių.

„Nežinau, ar tai sėkmė, bet esu stiprus vyras. ... Dirbu laukuose ir kasdien vaikštau, – sakė jis. – Man nuolat kyla klausimas, kada mirsiu, kai tiek daug jaunų žmonių jau nebeliko.“