Vladimiras mirties eskadroną sukūrė 2005 m. ir kankino bei nužudė mažiausiai 16 kovotojų.

Viena žiauri istorija

Įtariamų moterų savižudžių medžioklė Rusijos specialiųjų pajėgų būrį nuvedė į giliai Čečėnijoje esantį kaimelį. Kuklų namą kariai apsupo dar iki saulėlydžio ir gavę įsakymą puolė. Dešimčiai gerai ginkluotų, maskuojamą uniformą vilkinčių ir po kaukėmis veidus slepiančių augalotų vyrų nebuvo sunku suimti tris moteris, šeimininkaujančias tame name.

Jos tuoj pat buvo nugabentos į bazę. Įtarta, kad vyriausioji iš jų – maždaug 40-metė moteris, verbavo merginas į mirtininkių būrius, o kitos dvi, kurių vienai – 15 metų, – jos pasekėjos.

"Iš pradžių senė viską neigė, – praėjusią savaitę pasakojo kelerių metų senumo istoriją vienas specialiojo būrio karininkas. – Tada ją pakabinome prie lubų ir davėme elektros šoko paragauti – ji papasakojo viską. Tuomet nukabinome ir nušovėme į galvą."

"Kūno atsikratėme laukuose. Vieną artilerijos sviedinį įtaisėme jai tarp kojų, kitą – ant krūtinės. Dar pridėjome kelias 200 g dinamito lazdeles ir susprogdinome ją į gabalėlius. Svarbiausia, kad nieko neliktų. Nėra kūno, nėra įrodymų, nėra ir problemų", – apie žmonių dingimo techniką pasakojo karys.

Dvi kitos čečėnės buvo tardomos kito dalinio, bet jų lemtis buvo tokia pati.

Su valdžios palaiminimu

Tai tik viena istorijų, kurias laikraščiui "The Sunday Times" papasakojo du Rusijos specialiųjų pajėgų karininkai Vladimiras ir Andrejus. Jie dalyvavo "antiteroristinėje operacijoje" Čečėnijoje ir neslėpė, kad ne tik sukilėliai, bet ir jų artimieji buvo grobiami, kankinami ir žudomi.

Informacija buvo išgaunama sutrupinant galūnes su kūju, naudojant elektros šoką ir verčiant vyrus tarpusavyje seksualiai santykiauti. Kūnai vėliau arba būdavo užkasami nuošalioje vietoje, arba susprogdinami.

Jų vadovai žinojo apie tokias kovos su teroristais priemones ir tam tyliai pritarė. Svarbiausia, kad apie tai nesužinotų plačioji visuomenė.

"Svarbiausia atlikti savo darbą profesionaliai, kad neliktų jokių įkalčių, kurie galėtų būti panaudoti prieš mus. Mūsų vadai žinojo apie tokius metodus, bet buvo nebylus susitarimas – mes turime sunaikinti visus pėdsakus. Žinojome, kad mus pakabins už vienos vietos, jeigu kas nors išaiškės", – pasakojo Andrejus, kuris didžiuojasi dalyvavęs nužudant mažiausiai dešimt įtariamų savižudžių moterų.

Kolekcionavo žmonių ausis

"Tardyti tinkantys buvo išvežti, o likusieji su savo moterimis nužudyti, – apie Rusijos karių elgesį, aptikus sukilėlių karo lauko ligoninę, pasakojo Andrejus. – Tik taip galima elgtis su teroristais."

Kartą jo būrys pagavo vyrą, kuris turėjo rusų įkaitų kankinimo vaizdo įrašų. Vienoje vaizdajuostėje matyti, kaip jis juokiasi, kai kiti sukilėliai prievartauja 12-metę rusę ir vėliau peršauna jai tris pirštus.

"Tai pamatę, mes visi pasiutome. Aš pradėjau jį mušti", – teigė Andrejus. Paskui kariai kaliniui nukirto ranką, nes antrankių spyna užsikirto.

"Kalinys klykė iš skausmo. Tapo aišku, kad jo tardyti daugiau nebus įmanoma, todėl aš nušoviau jį į galvą", – prisiminė vyras, pridūręs, kad į savo priešus žiūrėjo ne kaip į žmones, o kaip į tarakonus, kuriuos reikia naikinti.

Panašiai manė ir daugelis jo kovos draugų, o kai kurie net peržengdavo kruvino karo suformuotas ribas.

"Buvo bėdų dėl vieno iš mano vaikinų. Jis kolekcionavo kalinių ausis. Iš jų pasidarė vėrinį ir labai rimtai žadėjo jį parsivežti namo. Man nepatiko toks elgesys", – sakė Andrejus.

"Mano sąžinė švari"

"Tik nedaugelis iš mano būrio dalyvavo tardymuose. Kai kurie suimtieji buvo kieti riešutėliai, bet visi prakalba po atitinkamų veiksmų, – pasakojo Vladimiras. – Mes naudojome kelis metodus. Kartais sumušdavome taip, kad iš žmogaus likdavo tik mėsos gabalas. Vienas ypač efektyvus metodas – fortepijonas – kai vieną po kito sutrupini kalinio pirštus su plaktuku.

Tai purvinas ir sunkus darbas. Nebūtum žmogus, jei tai tau patiktų, bet tai buvo vienintelis kelias tas atmatas prakalbinti."

Karininkai nei jaučiasi nusikaltėliais, nei gėdijasi savo veiksmų.

"Mes nesame žudikai. Mes esame karininkai, dalyvavę kare su žiauriais teroristais, kurie nieko neatsisakys, net žudyti vaikus. Jie yra gyvuliai ir vienintelis būdas, kaip galima su jais elgtis, – juos sunaikinti. Šiame kare nėra vietos teisiniams subtilumams. Tik tie, kurie ten buvo, gali tai suprasti. Aš neturiu ko gailėtis. Mano sąžinė švari", – sakė Andrejus.