Paskelbus paliaubas Gazos Ruože vėl buvo atidarytos parduotuvės, ir gyvenimas pradėjo grįžti į senas vėžes vienoje tankiausiai apgyventų ir nestabiliausių vietų visame pasaulyje.

Izraelis taiko blokadą

1,6 mln. gyventojų turintis Gazos Ruožas yra vos 40 km ilgio ir 10 km pločio. Tai yra anklavas, ribojamas Viduržemio jūros, Izraelio ir Egipto.

Anksčiau priklausiusi Egiptui, kuris dabar kontroliuoja Gazos Ruožo pietinę sieną, ši teritorija buvo užimta Izraelio 1967 m. per Šešių dienų karą. Po 38 metų, 2005-aisiais, Izraelis išvedė iš jos savo karius ir naujakurius. Po metų islamistinė kovotojų grupuotė "Hamas" laimėjo rinkimus, o 2007 m. birželį paėmė visišką valdžią Gazos Ruože, išstūmę nuosaikesnę konkurentę "Fatah", kuri kontroliuoja Vakarų Krantą.

Tuomet Izraelis sustiprino Gazos blokadą, apribojęs prekių ir žmonių judėjimą į šią teritoriją ir iš jos.

Tunelių ekonomika

Neturėdama galimybių prekiauti su pasauliu, Gaza yra labai priklausoma nuo išorinės pagalbos ir šešėlinės vadinamosios tunelių ekonomikos. Žmonės čia gyvena prasčiau nei paskutinį praėjusio amžiaus dešimtmetį. Nedarbas siekia 30 proc., o jaunuolių nuo 20 iki 24 metų grupėje – net 58 proc.

Žemės ūkis yra svarbi ekonomikos dalis, bet ją riboja vandens trūkumas ir Izraelio palei sieną nustatytos buferinės zonos.

Gazoje gyvena maždaug 3 tūkst. žvejų, bet jų darbas irgi smarkiai ribojamas. Prieš dešimt metų jie galėjo žvejoti 12 jūrmylių atstumu nuo kranto, dabar šis atstumas sumažintas iki trijų jūrmylių.

Vienintelė klestinti ekonomikos šaka yra vadinamoji tunelių ekonomika. Po Egipto siena tunelių iškasta šimtai, jais keliauja ne tik prekės, bet ir ginklai.

Gyventojų skaičius auga

Daugiau nei pusė Gazos Ruožo gyventojų yra jaunesni nei 18 metų. Mokyklos, kurių didžiąją dalį administruoja Jungtinių Tautų Organizacija (JTO), perpildytos, klasėse mokosi po 40–50 moksleivių. JTO įspėja, kad iki 2020 m. čia reikės dar 440 mokyklų, nes gyventojų skaičius sparčiai didės. Prognozuojama, kad iki dešimtmečio pabaigos jis pašoks nuo dabartinių 1,64 mln. iki 2,13 mln.

Jau dabar gyventojų tankumas Gazos Ruože yra vienas didžiausių pasaulyje. Šiandien viename kvadratiniame kilometre gyvena vidutiniškai 4505 žmonės, o 2020-aisiais jų bus 5835. JTO įspėjo, kad jeigu ekonomika neatsigaus ir nespės vystytis paskui sparčiai augantį gyventojų skaičių, susidarys palanki dirva socialinei įtampai, ekstremizmui ir smurtui.

Jau šiandien daugelis šeimų neturi pinigų savo pagrindiniams poreikiams ir išgyvena tik dėl JTO teikiamos pagalbos maistu. Statistika rodo, kad Gazos Ruože šeima maistui išleidžia 50 proc. savo pajamų, o 39 proc. šeimų išvis gyvena žemiau skurdo ribos.

JTO teigia, kad panaikinus apribojimus žvejybos sektorius sukurtų darbo vietų ir taptų pigiu proteino šaltiniu Gazos gyventojams. Izraelio paskelbtose buferinėse zonose per metus būtų galima užauginti 75 tūkst. tonų žemės ūkio produkcijos.

Elektros nepakanka

Elektra Gazos Ruože dingsta beveik kasdien. Didžioji dalis jos tiekiama iš Izraelio, mažesnę dalį pagamina vienintelė Gazos elektrinė, dar nedidelį kiekį tiekia Egiptas. Tačiau šio elektros energijos kiekio nepakanka kasmet po 10 proc. augantiems poreikiams patenkinti.

Daugelis namų turi savo elektros generatorius, bet kuras kainuoja brangiai.

"Elektros kasdien nebūna maždaug po aštuonias valandas. Žiemą, kai atsiranda poreikis šildytis, pertraukos būna dar ilgesnės", – pasakojo humanitarinės pagalbos darbuotoja Najla.

Dar viena problema – vandens trūkumas ir sanitarinė būklė, kurią JTO vadina kritine. Gazos Ruože mažai lyja, joks kitas vandens šaltinis pakankamai nepapildo požeminių vandenų. Net šie netinkami gerti, nes į juos patenka daug jūros druskos.

Vandens atliekų tvarkymas irgi kelia nemenką galvos skausmą. 90 tūkst. kubinių metrų vandens atliekų kasdien tiesiog išleidžiama į Viduržemio jūrą. Šitaip teršiama aplinka, keliamas pavojus žmonių sveikatai ir žvejybos pramonei.

Viltis – pasijusti žmogumi

Nesunku suprasti, kad žmonių laisvalaikis Gazos Ruože ne itin turiningas.

"Gazoje nėra gyvenimo", – liūdnai konstatavo jauną šeimą turinti Hamada. Vienintelė jos pramoga – susitikimai su draugais ir giminaičiais.

"Vasarą einame į paplūdimį, rengiame iškylas, grožimės saulėlydžiu ir laukiame, kada įjungs elektrą, – pasakojo moteris. – Laimę reikia sukurti. Tai susiję ne su darbu, ne su pinigais, o su laisve ir tuo, ką tu nori daryti gyvenime. Mano vienintelė viltis – Gazoje jaustis žmogumi. Ir kad už Gazos Ruožo ribų į mus žiūrėtų kaip į žmones."