Šių metų Nobelio taikos premiją pasidalijo įkalintas Baltarusijos teisių gynėjas Alesis Bialiackis, Rusijos žmogaus teisių organizacija „Memorial“ ir Ukrainos „Pilietinių laisvių centras“, apdovanoti už jų kovą už „žmogaus teises, demokratiją ir taikų sambūvį“ autoritarizmo akivaizdoje.

Gautas prestižiškiausias pasaulyje už pastangas siekti taikos skiriamas apdovanojimas nė kiek nesusilpnino šiųmetinių laureatų pasiryžimo laikytis savo tvirtos pozicijos ir tęsti kovą.

„Ukrainos žmonės labiau nei bet kas kitas pasaulyje nori taikos. Tačiau taikos negalima pasiekti užpultai šaliai sudedant ginklus, – sakė „Pilietinių laisvių centro“ vadovė Oleksandra Matvijčuk. – Tai būtų ne taika, o okupacija.“

2007 metais įkurtas centras dokumentuoja Rusijos pajėgų Ukrainoje įvykdytus karo nusikaltimus, įskaitant gyvenamųjų pastatų, bažnyčių, mokyklų ir ligoninių apšaudymą, evakuacijos koridorių bombardavimą, priverstinį žmonių perkėlimą ir kankinimą.

O. Matvijčuk atmetė raginimus siekti politinio kompromiso, kuris Rusijai leistų išlaikyti kai kurias iš neteisėtai aneksuotų Ukrainos teritorijų. Anot jos, „kovoti už taiką nereiškia pasiduoti agresoriaus spaudimui, tai reiškia ginti žmones nuo jo žiaurumo“.

Prieš kelias valandas iki premijos įteikimo ceremonijos naujienų agentūrai AFP duotame interviu O. Matvijčuk sakė, kad savo padėkos už apdovanojimą kalbą jai teko rašyti prie žvakių šviesos, nes Rusija bombarduoja Ukrainos energetikos infrastruktūrą.

Nuo Rusijos invazijos pradžios praėjus jau daugiau kaip devyniems mėnesiams, „Pilietinių laisvių centras“ jau patvirtino dokumentais daugiau kaip 27 tūkst. įtariamų karo nusikaltimų atvejų ir tai, pasak jos, „tėra ledkalnio viršūnė“.

Karas žmones paverčia skaičiais. Turime visoms karo nusikaltimų aukoms grąžinti jų vardus.

„Karas žmones paverčia skaičiais. Turime visoms karo nusikaltimų aukoms grąžinti jų vardus“, – neslėpdama susijaudinimo sakė ji savo kalboje.

V. Putino „imperinės ambicijos“

Oslo rotušėje, kur buvo surengta premijos įteikimo ceremonija, O. Matvijčuk dar kartą paragino įsteigti tarptautinį tribunolą, kuris teistų V. Putiną, jo sąjungininką, Baltarusijos autoritarinį prezidentą Aliaksandrą Lukašenką ir „kitus karo nusikaltėlius“.

„Turime įrodyti, kad įstatymo viršenybė iš tiesų veikia, o teisingumas iš tiesų egzistuoja, net jei to tenka palaukti.“

Tuo tarpu Nobelio taikos premijos laureatas iš Rusijos, žmogaus teisių organizacijos „Memorial“ vadovas Janas Račinskis pasmerkė iš buvusios Sovietų Sąjungos paveldėtas Rusijos „imperines ambicijas, kurios šiandien tebeklesti“.

Savo kalboje jis sakė, kad „liūdna šiandieninė pilietinės visuomenės Rusijoje būklė yra tiesioginė šios neišspręstos praeities pasekmė“.

V. Putinas ir jo „ideologiniai tarnai“ uzurpavo antifašistinę kovą ir ją naudoja „siekdami savo politinių interesų“, pareiškė jis.

Dabar „pasipriešinimas Rusijai yra vadinamas fašizmu“ ir yra tapęs „ideologiniu beprotiško ir nusikalstamo agresijos karo prieš Ukrainą pateisinimu“, sakė J. Račinskis.

1989 metais įkurta „Memorial“ jau ne vieną dešimtmetį stengiasi atskleisti sovietų diktatoriaus Josifo Stalino totalitarinio režimo įvykdytus nusikaltimus ir išsaugoti jų aukų atminimą. Organizacija taip pat dokumentuoja žmogaus teisių pažeidimus Rusijoje.

„Politinių kalinių Rusijoje šiandien yra daugiau negu visoje Sovietų Sąjungoje „perestroikos“ laikotarpio pradžioje 9-ajame dešimtmetyje“, – pabrėžė J. Račinskis.

„Tarptautinis diktatorius“

Trečiasis šių metų Nobelio taikos premijos laureatas – Alesis Bialiackis, vienas teisių gynimo grupės „Viasna“ įkūrėjų, – nuo 2021 metų liepos yra suimtas ir laukia teismo.

Jis buvo įkalintas po 2020 metais vykusių masinių demonstracijų prieš režimą, kurios kilo po to, kai autoritarinis prezidentas A. Lukašenka pasiskelbė laimėjęs rinkimus, kuriuos tarptautinė bendruomenė laiko suklastotais. Jam gresia iki 12 metų laisvės atėmimas dėl kaltinimų kontrabanda.

A. Bialiackiui nebuvo leista perduoti padėkos už apdovanojimą kalbos.

Apdovanojimą jo vardu atsiėmė jo žmona Natalia Pinčuk, kuri savo kalboje pasidalijo savo vyro anksčiau išsakytomis mintimis, įskaitant raginimą kovoti prieš „tarptautinį diktatorių“.

Rusija nori Ukrainoje sukurti „priklausomą diktatūrą“, yra sakęs A. Bialackis, kurį citavo N. Pinčuk.

„Tokią, kaip šiandieninė Baltarusija, kurioje negirdėti engiamų žmonių balso“, – sakė A. Bialackis, paminėjęs „Rusijos karines bazes, milžinišką ekonominę priklausomybę, kultūrinę ir kalbinę rusifikaciją“.

„Mano tėvynėje visa Baltarusija yra kalėjime“, – sakė A. Bialiackis, tapęs ketvirtuoju asmeniu Nobelio premijų 121 metų istorijoje, kuris pelnė apdovanojimą būdamas įkalintas ar sulaikytas.

„Gėris ir tiesa privalo gebėti apsiginti“, – yra sakęs jis.

Nors karą Ukrainoje pasmerkė visi laureatai, būta tam tikrų reikšmingų skirtumų.

O. Matvijčuk konkrečiai paskelbė, kad „[visi] Rusijos žmonės bus atsakingi už šį gėdingą savo istorijos puslapį ir savo siekį jėga atkurti buvusią imperiją“.

Tuo tarpu J. Račinskis Rusijos agresiją prieš kaimyninę valstybę pavadino „milžiniška našta“, bet griežtai atmetė „nacionalinės kaltės“ sampratą.

„Neverta kalbėti apie jokią „nacionalinę“ ar bet kokią kitą kolektyvinę kaltę – kolektyvinės kaltės samprata nesuderinama su pamatiniais žmogaus teisių principais, – sakė jis. – Bendras mūsų judėjimo dalyvių darbas pagrįstas visiškai kitokiu ideologiniu pagrindu – pilietinės atsakomybės už praeitį ir už dabartį supratimu.“