„Turime būti truputį atsargūs, bet atrodo, kad turėsime ne socialistų daugumą“, – sakė ji mitinge, šalininkams skanduojant „Erna! Erna!“ ir lyjant konfeti.

E. Solberg Konservatorių partija drauge su savo jaunesniąja koalicijos partnere, antiimigracine Pažangos partija ir dar dviem centro dešiniųjų sąjungininkėmis turėtų gauti nedidelę, 89 vietų daugumą 169 vietų parlamente, rodo rezultatai, gauti suskaičiavus 95 proc. balsų.

Opozicija, kuriai vadovauja Darbo partijos lyderis Jonas Gahras Store (Jonas Gahras Stiorė), gauna 80 vietų.

J.G. Store, 57-erių metų milijonierius, kuris anksčiau dirbo užsienio reikalų ministro poste, pripažino pralaimėjimą ir palinkėjo savo varžovei sėkmės.

„Tai didelis nusivylimas Darbo partijai“, – sakė jis šalininkams, kai rezultatai parodė, kad jo partija neteks šešių vietų, nors ir liks didžiausia.

„Mūsų tikslas buvo duoti Norvegijai naują vyriausybę. Žinojome, kad (kova) bus atkakli, ir ji buvo atkakli. Tačiau dabar atrodo, kad nepakanka (balsų) pakeisti konservatorių ir Pažangos partijos vyriausybę Darbo (partijos) vyriausybe“, – sakė jis.

Tuo tarpu E. Solberg konservatoriai prarado septynias vietas parlamente.

Rinkimų rezultatai didele dalimi priklausė nuo to, ar E. Solberg sąjungininkės – mažos centro dešinės partijos liberalai ir krikščionys demokratai – sugebės įveikti rinkimų slenkstį.

Daugiau nei 4 proc. gautų balsų virsta papildomomis vietomis parlamente. Abi paminėtos partijos maždaug tiek balsų ir gauna.

Rinkimų rezultatai patvirtina visuomenės apklausų rezultatus, kurie rodė, kad rinkimai „laimingiausioje pasaulio šalyje“ bus nepaprastai atkaklūs.

E.Solberg perrinkimas žymi pirmą kartą per daugiau nei 30 metų, kai koks nors konservatorių premjeras laimi antrą kadenciją iš eilės.

Laukia sunkios derybos

Nuo 2013 metų prie vyriausybės vairo stovinti E. Solberg rinkimų kampanijos metu žadėjo tęstinumą.

Jos vyriausybė sėkmingai išvedė turtingą, 5,3 mln. gyventojų turinčią šalį, išgaunančią daugiausiai naftos Vakarų Europoje, iš dviejų krizių: naftos pramonės smukimo 2014 metais ir 2015-ųjų migrantų krizės.

Pastaruosius ketverius metus dešinieji daugiausia dėmesio skyrė ekonomikos skatinimui ir mažindami mokesčius stengėsi padėti pamatus erai, kuri prasidės pasibaigus naftai. Tačiau opozicija ir daug ekonomistų kritikavo vyriausybę per daug paėmus iš didžiulio valstybės turto fondo, kuriame yra beveik 1 trln. JAV dolerių.

Tuo tarpu J.G.Store žadėjo didinti mokesčius turtingiausiems žmonėms, kad būtų pastiprinta norvegų branginama gerovės valstybė ir mažinama nelygybė visuomenėje.

„Dabar mums reikia permainų, nes mes tolstame vieni nuo kitų“, – sekmadienį drauge su žmona atidavęs savo balsą sakė 57 metų J.G.Store. Galimybę balsuoti jau sekmadienį buvo suteikę daug šalies municipalitetų.

Norvegija gali džiaugtis aukštais gyvenimo standartais, švietimu ir gerovės valstybe – dalykais, kurie padėjo jai kovo mėnesį autoritetingoje Jungtinių Tautų ataskaitoje pelnyti laimingiausios pasaulio valstybės vardą.

Konservatorių ir Darbo partijos sutaria daugeliu klausimų: tolesnės naftos gavybos Arktyje, imigracijos varžymo politikos, glaudžių ryšių su Europos Sąjunga, kuriai Norvegija nepriklauso.

Tačiau Darbo partija kritikavo E.Solberg dėl to, kad jai sunkiai sekasi tramdyti kartais provokatorišką jaunesniąją koalicijos partnerę, Pažangos partiją, ypač – imigracijos ir integracijos ministrę Sylvi Listhaug (Siulvi Listhaug).

Panašūs priekaištai gali toliau temdyti vyriausybės darbą: nors dvi mažos centro dešiniųjų partijos sutiko grąžinti E.Solberg į valdžią, jos reiškia vis didesnį nepasitenkinimą nuosaikiai populistinės Pažangos partijos pozicija tokiais klausimais kaip klimatas ir imigracija.

„Negalime suteikti jokių garantijų ateinantiems ketveriems metams“, – per partijų lyderių debatus, surengtus E. Solberg paskelbus pergalę, sakė krikščionių demokratų lyderis Knutas Arildas Hareide (Knutas Arildas Hareidė).

E. Solberg sakė, kad sukvietė keturias dešiniojo sparno partijas „pasikalbėti apie tai, kaip siekti šio bendradarbiavimo“.

„Esu tikra, kad rasime gerus sprendimus šioms keturioms partijoms per ateinančius ketverius metus“, – sakė ji.

Tuo tarpu nepriklausoma Žaliųjų partija, nuo kurios, kaip rodė apklausos, galėjo priklausyti jėgų pasiskirstymas, per rinkimus neįveikė 4 proc. balsų slenksčio.

Dėl to neabejotinai lengviau atsikvėpė naftos pramonė, nes ši partija ragino stabdyti visus naujus naftos žvalgymus ir per 15 metų nutraukti naftos gavybą.

„Žemiška“ Norvegijos premjerė

Norvegijos konservatorių premjerė E. Solberg, pastebėta parlamente žaidžianti papildytosios realybės žaidimą „Pokemon Go“ ir sykį nufotografuota bučiuojanti jūrų liūtą, pirmadienį buvo išrinkta dar vienai kadencijai; ji yra laikoma paprasta ir „žemiška“ politike bei saugiu pasirinkimu neužtikrintais laikais.

E. Solberg perrinkimas žymi pirmą kartą, kai per daugiau nei 30 metų koks nors konservatorių premjeras laimi antrą kadenciją iš eilės.

Nuo 2013 metų prie vyriausybės vairo stovinti E. Solberg per rinkimų kampaniją žadėjo tęstinumą.

Pastaruosius ketverius metus ji vadovavo koalicijai su antiimigrantiškų pažiūrų Pažangos partija. Jos vyriausybė sėkmingai išvedė turtingą, 5,3 mln. gyventojų turinčią šalį, išgaunančią daugiausiai naftos Vakarų Europoje, iš dviejų krizių: naftos pramonės smukimo 2014 metais ir 2015-ųjų migrantų krizės.

„Optimizmas sugrįžo, – skelbė ji per savo kampaniją. – Norime dar ketverius metus veiklios politikos.“

E. Solberg yra antroji moteris, stojusi prie Norvegijos vyriausybės vairo. Vakariniame Bergeno mieste gimusi moteris į politiką atėjo prieš kelis dešimtmečius.

Ji yra baigusi politikos mokslų ir ekonomikos studijas Bergeno universitete. Būdama 28 metų E.Solberg buvo išrinkta į Norvegijos parlamentą, iš kurio ji pasitraukė tik kai buvo pakviesta į vyriausybę.

2001-2005 metais ėjusią vietos vyriausybės ministrės pareigas E.Solberg praminė „geležine Erna“, nes ji sugebėdavo išlaikyti tvirtą poziciją, sprendžiant imigracijos problemas.

Po itin prastų rezultatų parlamento rinkimuose 2005 metais ji tik per plauką išliko partijos lyderės poste, kuriame laikėsi vos metus.

Tačiau tada ji sušvelnino partijos politiką ir daugiausiai dėmesio ėmė skirti socialinėms problemoms, ir politikės kredo tapo idėja „žmonės, o ne milijardai“.

Politikės įvaizdis

Politiniu atžvilgiu E. Solberg yra artima Vokietijos kanclerei Angelai Merkel. Norvegijos ministrė pirmininkė sakė nenorinti sugriauti norvegų branginamos gerovės valstybės, teigė sieksianti sumažinti mokesčius, ir į viešųjų paslaugų sektorių pritraukti daugiau privačių veikėjų, kad būtų padidintas efektyvumas.

Pademonstravusi, kad moka puikiai suprasti problemas bei išlaikyti gana ramų požiūrį, E.Solberg sugebėjo išplėsti konservatorių rinkėjų gretas ir paskatinti norvegus balsuoti už partiją, ilgą laiką laikytą senamadiška ir nuobodžia.

Ištekėjusi ir du vaikus turinti politikė nesipriešindavo būti fotografuojama kasdienėse situacijose: šokinėdama ant mažyčio batuto arba stovinti netvarkingoje virtuvėje, kurioje matoma atvira spintelė, pilna alkoholinių gėrimų.

Ir visa tai atsipirko. 2013 metais ji pradėjo vadovauti mažumos vyriausybei, bendradarbiaudama su nuosaikių populistų Pažangos partija, kuri buvo nors ir sudėtinga, bet būtina sąjungininkė. Vis dėlto kritikai tvirtino, kad premjerė padarė nepakankamai, kad prisijaukintų šią politinę jėgą.

Per pastarąją rinkimų kampaniją atlikta apklausa parodė, kad E. Solberg žmonės laiko daug „žemiškesne“ ir paprastesne nei jos konkurentas iš Darbo partijos multimilijonierius J. G. Store.

„Dauguma žmonių Konservatorių partijos lyderę laiko santūria, inteligentiška, artima žmonėms ir linksma asmenybe. Išties, jokios kitos partijos lyderis nėra laikomas tokiu artimu žmonėms“, – pažymėjo žurnalas „Kampanje“.

E. Solberg neslepia ir aistros žaidimams. Per debatus Norvegijos parlamente bei per pertraukas tarp oficialių susitikimų Bratislavoje praėjusią vasarą ji buvo pastebėta žaidžianti papildytosios realybės žaidimą „Pokemon Go“.

Dabar premjerei teks ieškoti sąjungininkų, kurie padės jai valdyti šalį. Tačiau jos laukia sudėtingos derybos.

Pažangos partiją ir dar dvi mažesnes centro dešinės partijas, krikščionis demokratus bei liberalus, skiria didžiulis atotrūkis, nes jos vis mažiau linkusios remti vyriausybę, kurią sudaro populistai.