Kartais net nereikia būti susižavėjusiu "Al Qaedos" lyderiu Osama bin Ladenu arba degti neapykanta Vakarų civilizacijai, kad atsidurtum Afganistano kalnuose tarp islamo radikalų su kalašnikovais rankose. Tai rašo britų visuomeninis transliuotojas BBC.

Išsiuntė gydytis

"Jie man davė automatą AK-47 ir pamokė, kaip naudotis ginklu, išardyti jį, valyti ir šaudyti. Taip pat papasakojo kelis partizaninio karo metodus. Negalėjau patikėti, kad tai vyksta su manimi", – BBC prisipažino Irfanas (vardas pakeistas), kuris Pakistane atsidūrė tarp talibų kovotojų.

Jį tėvai išsiuntė į Pakistaną, kad vaikinas atsikratytų priklausomybės nuo narkotikų. Taip daro daugelis iš šios Pietryčių Azijos šalies kilusių musulmonų, kurių vaikai tapo narkomanais Didžiojoje Britanijoje.

Nors Irfanui buvo truputį per 20 metų, jis jau turėjo bėdų su policija ir buvo priklausomas nuo heroino. Todėl tėvas jį išvežė į Pakistaną sutvarkyti gyvenimo.

Maldos ir kario mokslai

"Atsidūriau kaime pavadinimu Tangiras. Mane paliko vietos religinėje mokykloje – madrasoje, kur, kaip jie teigė, man pavyks atsisakyti narkotikų", – pasakojo Irfanas.

Išties pirmas kelias savaites jam buvo duodama metadono, kuris padėjo nugalėti heroino abstinencijos kančias.

"Paskui prasidėjo Korano pamokos bei kovos ir elgesio su ginklais mokymai", – teigė Irfanas.

Po 40 dienų jis jau buvo talibų būryje ir netrukus atsidūrė Afganistane.

Pasisekė pasprukti

"Jie mane pasirinko, nes kalbėjau angliškai ir buvau jiems naudingas, – pasakojo britas, kilęs iš Pakistano. – Nebuvau vienintelis, kurį rekrūtavo. Esu tikras, kad daug jaunų musulmonų, kurie kaip aš atvyksta į Pakistaną gydytis, tampa talibų taikiniu."

Mokymai tęsėsi ir Afganistane. Irfanas atsidūrė Bagrame, kur susipažino su dar keliais atvykėliais talibais iš įvairių šalių, tarp jų – Didžiosios Britanijos.

"Bagrame susipažinau su dviem iš Jungtinės Karalystės. Jie buvo Kembridžo universiteto studentai", – prisiminė vaikinas.

Jį mokė, kaip prisiartinti nepastebėtam priešo, kaip kasti tunelius.

"Galiausiai atsidūriau fronto linijoje, ir paklausiau savęs: "Ką po velnių aš čia darau?", – teigė Irfanas. – Talibai sakė, kad manęs nepaleis, nes aš per daug jiems reikalingas. Bet žinojau, kad turiu kuo greičiau dingti iš ten. Po kelių dienų perėjau Pakistano sieną ir iš ten išvykau į Jungtinę Karalystę."

Gausu panašių atvejų

Ši istorija skamba sunkiai įtikinamai, tačiau Didžiosios Britanijos musulmonų bendrijos ne kartą yra girdėjusios panašių nutikimų. Bredfordo mečečių taryba ne pirmus metus ragina nebesiųsti į Pakistaną jaunuolių gydytis nuo narkotikų priklausomybės, nes britai musulmonai rizikuoja būti paversti islamo radikalais.

"Daug madrasų siūlo tikrai gerą pagalbą, bet tėvai negali palikti savo sūnų ten ir tikėtis, kad visos problemos savaime išsispręs, – kalbėjo tarybos atstovas Ishtiaqas Ahmedas. – Žinome ne vieną atvejį, kai žmonėmis buvo pasinaudota."

Į mečetes – žaisti

Imanas Abdulas Dayanas įsitikinęs, kad tokiems atvejams reikia skirti didesnį dėmesį, bet viso to šaknys yra daug gilesnės. Jis bendrai kritikuoja nusistovėjusią imigrantų musulmonų tradiciją be jokių paaiškinimų ir tvirtų pagrindų siųsti vaikus į kilmės šalį išmokti skaityti Korano.

"Knygos nemoko, mokytojai moko, – teigė imanas. – Gaila, bet to nesuvokiame."

"Jaunuoliai dar nesupranta savo tikėjimo, tad ar galime juos kaltinti? Kai tam tikri žmonės siūlo lengvai suvokiamą islamo interpretaciją, lengva pasiduoti pagundai. O kai kas nors peržengia liniją, tada jau sunku sugrįžti. Mečetės visų pirma turi būti žaidimų, o ne maldos vieta, kad vaikai noriai eitų ten ir suvoktų tikrą šios didžios religijos esmę", – pridūrė A.Dayanas.

Panašiai kalba ir Irfanas, patyręs, kaip lengva virsti islamo radikalu.

"Kai grįžau iš Afganistano, mane vėl bandė verbuoti, kad užsiimčiau teroristine veikla Afganistane, bet pasakiau "ne", – tvirtino jaunuolis. – Tokios grupuotės nuolat sukiojasi šalia ir visi žino, kas jie, bet jie nenuleidžia rankų. Į musulmonus iš pasiturinčių šeimų jie žiūri kaip į taikinius."