Memorialą sudaro plytų sienų labirintas, iš dalies uždengtas veidrodį primenančių nerūdijančio plieno lakštų konstrukcija. Memorialas sudaro hebrajišką žodį „atminimui“, ant kiekvienos plytos užrašytas kurios nors aukos vardas, gimimo data ir amžius mirties akimirką.

„Buvo jaudinama. Ką tik mačiau vieno iš savo draugių vardą“, – naujienų agentūrai AFP sakė Holokaustą išgyvenusi Jacqueline Ruud (Žaklin Rud).

„Namuose vis dar turiu jos nuotrauką“, – sakė ji ir pridūrė, kad taip pat pažinojo garsiausią Holokausto auką šalyje Anne Frank (Anę Frank).

„Šis memorialas verčia mus susitaikyti su savo atsakomybe“, – per sekmadienį įvykusią ceremoniją, kurioje dalyvavo ir šalies karalius, sakė laikinasis premjeras Markas Rutte (Markas Riutė).

Scanpix nuotr.

„Atsakomybe dėl to, ar derėjo padaryti daugiau, kad per karą išgelbėtume žmones... atsakomybe už iš karo pragaro sugrįžusios mažos grupelės šaltą sutikimą, – sakė jis. – Tai tamsus mūsų šalies istorijos puslapis.“

Daug Nyderlandų piliečių drauge su policija ir geležinkeliais aktyviai kolaboravo su vokiečių okupantais gaudant žydus ir siunčiant juos į koncentracijos stovyklas.

Buvo išžudyta daugiau kaip du trečdaliai iš 140 tūkst. šalies žydų, taip pat 220 romų, kurių vardai irgi įrašyti memoriale.

2020 metų sausį M. Rutte Nyderlandų vyriausybės vardu atsiprašė už žydų persekiojimą Antrojo pasaulinio karo metais – tai buvo pirmas toks atsiprašymas valstybės lygiu.

Monumentas „daro kaip tik tai, ką ir turi daryti: ištraukia visus šiuos žmones, kurių gyvybės buvo atimtos, iš užmaršties“, per memorialo atidarymo ceremoniją sakė Olandų Aušvico komiteto prezidentas Jacques'as Grishaveris (Žakas Grishaveris).

„Nuo šiol jis stovi kaip amžiams nesunaikinamas memorialas. Kaip priekaištas tiems, kas leido visam tam įvykti. Ir kaip įspėjimas amžiams“, – pridūrė jis.

Naująjį memorialą suprojektavo Danielis Libeskindas – Holokaustą išgyvenusio žmogaus sūnus, Žydų muziejaus Berlyne architektas ir Pasaulio prekybos centro vietos Niujorke perprojektavimo autorius.

Monumento konstrukcija ne vienus metus provokavo prieštaringus vertinimus. Gyventojai skundėsi, kad jis „per didelis“, ir ginčijo leidimą, bet Amsterdamo teismas palaikė municipaliteto poziciją.