Pakistanas žengia Afganistano keliu?

Teroro aktai, ištisi talibų valdomi rajonai, griežti šariato įstatymai – tai ir Afganistano, ir Pakistano kasdienybė. Galbūt dėl šių panašumų Baltųjų rūmų strategų planuose šalys neatskiriamos.

"Tai irgi Pakistanas"

Himalajų kurortiniame mieste Nathiagalyje – vakarėlis. Prieblandoje sėdintys vyrai ir moterys ramiai šnekučiuojasi. Daugiausia apie politiką. Pokalbis vyksta urdu ir anglų kalbomis, kartais jos maišomos. Kambaryje susirinkę Pakistano politikos elito atstovai, o vakarėlio šeimininkė – 54 metų lakūnė Rifat Haye. Tą dieną svečiai atėjo išreikšti jai pagarbos – vienai iš dviejų moterų, dirbančių Pakistano oro linijose. Proga – tik ką jai suteiktas kapitono laipsnis.

R.Haye dėvi džinsus. Jos plaukuose matyti baltai nudažytų sruogų, o ant kaklo kabo pakabukas su arabiškais rašmenimis įrėžtu užrašu "Allah". Jos įvaizdis niekaip nesisieja su visiems bendru Pakistano įsivaizdavimu. Argi gali būti tokių moterų žlugusioje valstybėje, kurią valdo religiniai fanatikai? Argi apskritai čia būtų įmanomas toks vakarėlis, ką ir kalbėti apie tai, kad moterys galėtų būtų lakūnėmis?

"Štai toks yra tikras Pakistanas", – žvelgdama į savo svečius ištarė R.Haye. Plačiu gestu rodydama į už nugaros esantį slėnį pridūrė: "Bet tai irgi yra tikras Pakistanas". Žodeliu "tai" ji apibūdino Svato slėnio, kurį pastaruoju metu valdė talibai, nuskurdusius gyventojus.

Šių metų gegužės pradžioje iš pradžių leidusi Talibanui įsiviešpatauti Svate, vyriausybė šį leidimą nusprendė atsiimti ginklu. Kitaip nepavyktų. Nuožmios kovos privertė bėgti iš ten šimtus tūkstančių žmonių, tačiau galutinės pergalės pasiekti vyriausybei vis tiek nepavyko. Iš Svato išstumti talibai įsitvirtino kaimynystėje, pailsėję, gali ir sugrįžti.

Nepripažįsta jokios valdžios

Talibų kovotojai turi stiprų užnugarį ir bet kada gali pasitraukti poilsio į kalnus, kur bendruomenių gyvenimas reguliuojamas šimtmečiais kurtomis tradicijomis. Jokios kitos valdžios, išskyrus vietos autoritetingų žmonių, šio Afganistano pasienyje esančio Vaziristano regiono gyventojai nepripažįsta. Genties ir talibų vadai (kartais vienas ir tas pats) tarpusavyje neblogai sutaria. Kalniečių svetingumas ir ištikimybė tradicijoms, kaip manoma, čia leido pasislėpti ieškomiausiam pasaulyje teroristui Osamai bin Ladenui. Nuo 2001 m. įtemptai galingiausių žvalgybų ieškomas vyras tikrai rado saugų prieglobstį.

Archajiška bendruomenės struktūra ir kitos valdžios nepripažinimas leidžia talibams jaustis Vaziristane stipriems ir nebijoti pralaimėti. Tiesa, užgrobti ir valdyti didesnės teritorijos Pakistane jiems taip pat kol kas nepavyksta. Nors jų įsitvirtinimas pagal susitarimą su vyriausybe Svato slėnyje, kuris yra vos už 100 km nuo šalies sostinės Islamabado, privertė būgštauti net JAV administraciją.

"Svato slėnio problema neapibūdina visos šalies padėties, – aiškino R.Haye tuo metu, kai ten vyko nuožmios kovos. – Talibai negali laimėti. Mūsų per daug, o jų per mažai." Svečiai pritariamai linksėjo galvomis. Tačiau visi jie tikriausiai sutiktų, kad jų Pakistanas turi mažai ką bendra su paprastų žmonių Pakistanu. Statistika rodo, kad per pastaruosius 18 mėnesių čia įvyko šimtai teroro aktų, per kuriuos žuvo daugiau kaip 2,5 tūkst. žmonių.

Elitas bando nepaisyti talibų, bet žmonės jaučia jų stiprybę ir yra įbauginti. Ravalpindžio mieste moterys bijo išeiti į gatvę be galvos apdangalo, o Lahore mergaitėms uždrausta nešioti džinsus, baiminantis talibų atakų.

Nepatenkintų netrūksta

Talibai smarkiai palaikomi netgi sostinėje Islamabade. 2007 m. liepos pradžios įvykiai. Anuomet sostinės Raudonojoje mečetėje įsitvirtinę radikalai kelias dienas priešinosi vyriausybės pajėgoms. Prieš tai mečetės imamas (dvasinis lyderis) Abdulas Azizas atvirai kvietė žmones sukilti ir nuversti vyriausybę. Už tai jis atsidūrė kalėjime, o kai buvo paleistas, turėjo pažadėti, kad nepamokslaus prieš valstybę.

Radikalų Pakistane vis daugėja. Nepatenkintų oficialia valdžia netrūko ir netrūksta. Iš dalies dėl to kalti patys politikai. Viltį žmonėms suteikė prezidento Pervezo Musharrafo atsistatydinimas. Tačiau rinkimus laimėjus Benazir Bhutto našliui Asifui Ali Zardari beveik niekas nepasikeitė. "Tie vyrukai jau daugiau kaip metai valdžioje, ir ką jie nuveikė? – retoriškai klausė vienas pakistanietis. – Tas pats nedarbas, skurdas ir jokio teisingumo."

Pakistaniečiai nepatenkinti ne tik savo valdžios neveiklumu. Jiems nepatinka ir tai, kad A.A.Zardari bendradarbiauja su JAV prezidento Baracko Obamos administracija. Žmonės įsitikinę, kad Vakarai siekia savo tikslų, kurie neatitinka Pakistano interesų. "Ar stabilus Pakistanas yra JAV interesas? – savo nuomonę dėstė apžvalgininkė Shireen Mazari. – Kaip tik priešingai. Nestabilumas padėtų Vašingtonui perimti branduolinių ginklų kontrolę."

Jai pritarė ir opozicinės partijos Musulmonų lygos narys Ahsanas Iqbalas. "Pakistanas buvo palaikomas Amerikos, o dabar mes palaikome JAV jų kare su terorizmu. Tačiau kas iš to išėjo? Narkotikai, smurtas ir skurdas. Manau, padėtis iš karto pasikeis, kai tik nustosime juos remti", – įsitikinęs jis.

Laikas kaltinti save

Žurnalistas Akhmedas Rashidas laikosi kitos nuomonės. "Kodėl mums nenustojus kurti sąmokslo teorijų ir nepradėjus kaltinti savęs? – klausė jis. – Mums tikrai reikia keisti mąstyseną. Mums reikia suprasti Talibano ir terorizmo pavojų. Visą šalis turi tai pamatyti ir tam pasipriešinti."

Pasiekti to bus tikrai nelengva. Pakistanas yra didelė valstybė. Čia gyvena 170 mln. žmonių, daug skirtingų tautelių. Todėl šalį sunku suvienyti, sunku net teigti, kad šalies padėtis stabili ar nestabili. Ji skirtinga skirtinguose regionuose. Be to, žmonės priprato dėl visų savo bėdų kaltinti Indiją, su kuria Pakistanas per mažiau nei 50 metų kariavo net tris kartus.

1947 m. nuo britų valdomos Indijos atsiskyrusi šalis ilgai kovojo stengdamasi suvienyti gyventojus. Tačiau tai padaryti iš dalies pavyko tik 1979 m. prasidėjus SSRS invazijai į Afganistaną. Aukštai iškelta džihado (šventojo karo) vėliava netgi pakeitė žmonių identitetą. Anksčiau Pakistane buvo praktikuojamas labiau tradicinis islamas, o kovoti su sovietais iš arabų šalių atvykę modžahedai (islamo kariai) grąžino žmonės prie griežtųjų, kartais radikalių, religijos normų.

"Žmonės bijo paprieštarauti atvykėliams ar pamokslaujantiems talibams, nes mažai kas išmano Koraną ar gali cituoti jo ištraukas. Mes turėtume labiau pasitikėti savimi, savo tradicijomis", – sakė religiją dėstantis mokslininkas Shayanas Afzalas Khanas. Tačiau kol išsilavinimas šalyje nėra aukšto lygio, įtikinti, kad būtent jie gina visų musulmonų interesus, talibams nėra sunku. Svorio argumentams prideda ir kalašnikovas rankoje.