Galvoti apie šalies nepriklausomybę – viena, o ką daryti, kai žmonėms stinga gyvybei palaikyti būtino vandens? Padėtis Palestinoje – grėsminga, o ir vieni palestiniečiai mažai ką gali padaryti.

Pritrūks vandens?

Artimųjų Rytų regione vanduo – aukso vertės. Ypač Palestinoje. Čia ne tik dėl natūralių priežasčių trūksta vandens, tačiau dar ir Izraelis kontroliuoja beveik visus svarbiausius geriamojo vandens šaltinius, kuriais naudojasi ne tik žydų valstybė, bet ir palestiniečiai.

Palestinai tenkantis vandens kiekis gerokai skiriasi nuo tenkančio Izraeliui. Antai apskaičiuota, kad 9,5 tūkst. Izraelio gyventojų Jordano upės slėnyje sunaudoja beveik trečdalį vandens kiekio, kurį gauna 2,6 mln. palestiniečių.

Gazos ruože, kuris atskirtas nuo Vakarų Kranto, situacija dar blogesnė.

Mažyčiame anklave gyvena net 1,6 mln. palestiniečių, tad, įvertinus anklavo dydį, kvadratiniame kilometre glaudžiasi apie 4545 žmones.

Gazoje yra vienas didesnis geriamojo vandens šaltinis. Tačiau tik 5–10 proc. šio šaltinio vandens atitinka Pasaulio sveikatos organizacijos normas.

Sveikatos ekspertai perspėja, kad po kelerių metų šio šaltinio naudoti apskritai nebus įmanoma.

Rytų Jeruzalėje, kur dominuoja palestiniečiai, vanduo taip pat aukso vertės.

Tūkstančiai palestiniečių namų Jeruzalėje vandeniu aprūpinami vos dukart per savaitę. Daugiausia sunkumų kyla tiems, kurie prisijungę prie miesto vandentiekio ir kurie gauna vandens iš Palestinos autonomijos administracijos.

„Mes ėmėme pirkti vandenį, bet žmonės jau nesiprausia. Mes turime maudyti vaikus kas savaitę“, – skundėsi vietos gyventoja Jamil Sanduqa.

Vandens trūkumas kelia ir neramumus bendruomenėje. Per vieną dėl vandens kilusį konfliktą Jeruzalėje net aidėjo šūviai. Reaguoti teko žydų pasienio apsaugos tarnybos kariams.

Padėtis – pavojinga

Izraelyje padėtis geresnė. Skaičiuojama, kad žydų valstybė dabar turi beveik penkis kartus daugiau geriamojo vandens nei Palestina.

Palestiniečiai, ypač iš Gazos, priversti pirkti vandenį iš Izraelio, nors jo pakanka tik būtiniausiems poreikiams.

Palestina iš Izraelio per metus perka apie 50 mln. kubinių metrų vandens, už kurį, žinoma, sumoka apvalią sumą pinigų.

Apskaičiuota, kad vargingai gyvenantys palestiniečiai gali sau leisti įvairioms reikmėms per dieną sunaudoti vos apie 10–15 litrų vandens, o Izraelyje – vidutiniškai 300 litrų.

Nenuostabu, kad kai kurie ekspertai padėtį Gazos ruože apibūdina kaip humanitarinę krizę.

Palestinos gyventojai priversti vežioti vandenį cisternomis iš šaltinių, tačiau toks apsirūpinimas vandeniu – pavojingas, nes vanduo karštu oru genda ir jo išgėrus gali prasidėti įvairios ligos.

Pasak specialistų, nešvarus vanduo gali sukelti mirtinas ligas, jei laiku nebus suteikta pagalba.

Izraeliui vykdant Gazos ruožo blokadą įvairių ligų paplitimas tarp vaikų padvigubėjo. Jei dar prasidės nuo užteršto vandens kilusių ligų protrūkis, padėtis gali būti nepavydėtina.

Kitos problemos

Problema ne tik tai, kas kontroliuoja vandens šaltinius, tačiau ir tai, kad Gazos ruože bei Vakarų Krante auga gyventojų skaičius.

Maža to, į regionus pamažu grįžta ir per 1948 bei 1967 m. pasitraukę palestiniečių pabėgėliai, o tai irgi padidina vandens suvartojimą.

Ahmedas al Yaqoubas, Palestinos vandens tarnybos vandens išteklių direktorius, pabrėžė: „Jei kalbame apie humanitarines problemas čia, vanduo – svarbiausias klausimas. 2025 m. Gazoje gyvens 2,7 mln. žmonių – ką šie žmonės valgys, ką gers, ką dirbs, jei nesugebame išspręsti vandens problemos?“

Pareigūnas pridūrė: „Jei mes toliau naudosime vienintelį Gazoje esantį šaltinį, iki 2016–2017 m. galutinai jį išsekinsime. Mes žinojome apie tai pastaruosius 20 metų, tačiau dabar situacija – kritiška.“

Dar vienas nerimą keliantis ženklas – klimatologai sako, kad ateityje Viduržemio jūros rytinę pakrantę kur kas rečiau džiugins lietūs ir regioną kamuos sausros.

Skaičiuojama, kad per pastaruosius 15 metų Vakarų Krante geriamojo vandens atsargos sumažėjo net 65 proc.

Konfliktas dėl teritorijos

Situacija regione įtempta ne tik dėl vandens, tačiau ir dėl nesiliaujančių palestiniečių konfliktų su žydais, ypač dėl naujakurių Vakarų Krante.

Daug palestiniečių per pastaruosius metus buvo priversti palikti gyvenamas vietas ir dirbamas žemes. Nors naujakurių atkeldinimas smarkiai kritikuojamas tarptautinėje erdvėje, Izraelis nestabdo prieštaringos programos.

Žydų valstybė naujakurių gyvenvietes aprūpina elektra ir vandeniu, o čia pat gyvenantys palestiniečiai gyvena akmens amžiaus sąlygomis.

„Jie mus pavertė kaliniais mūsų pačių žemėje“, – neslėpė pykčio Mohammedas Nawaja, vienos palestiniečių mokyklos direktorius.

Mokykla stovi Susijos mieste, viename iš daugelio nepripažintų palestiniečių gyvenviečių pietiniame Vakarų Krante, netoli vadinamosios žaliosios linijos.

Gyvenvietės nepripažinimas reiškia, kad kaimas negauna nei elektros, nei vandens, neturi ir kitų patogumų. Galiausiai niekas nėra tikras, kad Susija vieną sykį nebus nušluota nuo žemės paviršiaus.

Šiuo metu 62 proc. Vakarų Kranto teritorijos kontroliuoja Izraelis, nors Palestina siekia čia įkurti savo valstybę.

Izraelyje ši teritorija vadinama teritorija C. Joje gyvena apie 300 tūkst. žydų naujakurių. Tad žydų šioje Vakarų Kranto dalyje – du kartus daugiau nei palestiniečių.

90 proc. palestiniečių glaudžiasi tik 32 proc. Vakarų Kranto teritorijos, kurią administruoja Palestinos autonomijos administracija.

Teritorijoje C, kurią valdo Izraelis, vos 5 proc. palestiniečių leista statytis namus ar kitos paskirties pastatus. Tačiau žydų naujakurių gyvenvietes čia dygsta kaip grybai po lietaus.

Žydai tvirtina, kad palestiniečiai atsisako kalbėtis su jais dėl teritorijos. Palestinos atstovai atkerta, jog Izraelis jiems turi pripažinti visas teritorijas, kurias žydų valstybė okupavo po 1967 m. karo.

Taigi derybos lieka įšaldytos.

Lyg to būtų maža, palestiniečiai atsisako kalbėtis su Izraeliu, kol šis nenutraukė žydų naujakurių iškeldinimo.

Kol politikai diskutuoja, Susijos kaimelio gyventojai rengiasi palikti savo namus. Kai kurie sako vyksiantys į kitas palestiniečių gyvenamas teritorijas, kiti kuriasi kiek atokiau nuo Susijos.

Rado naftos

Vanduo ir elektra – ne vienintelės Izraelio ir Palestinos problemos.

Įtampą, pasirodo, kelia ir nafta.

Netoli Vakarų Kranto kaimelio Rančio stūkso vadinamosios žaliosios linijos įtvirtinimai. Tai vadinamoji Izraelio saugumo siena.

Kairėje tolumoje matyti plytintis Ben Guriono oro uostas, o už jo – Izraelio sostinė Tel Avivas ir Viduržemio jūra.

Vietos gyventojas Bilalas BBC žurnalistams pasakojo, kad Izraelio naftos bendrovės jau kurį laiką aktyviai kasinėja netoli kaimelio.

„Dieną nieko neįprasto nepamatysite, tačiau naktį – uf...“ – sakė Bilalas.

Pasak jo, pažvelgus į gręžinį matyti, kad jis driekiasi ir į Vakarų Kranto teritoriją.

Lauke matyti juodas vamzdis, vertikaliai kyšantis iš žemės. Iš jo veržiasi liepsna, kuri kyla deginant dujas.

Vamzdis, pasak Bilalo, čia stūkso jau metus. Gręžinys priklauso Izraelio naftos bendrovei „Givot Olam Oil Ltd“.

„Važiavau pro šalį ir visai netikėtai vieną sykį pamačiau tą vamzdį žaliojoje linijoje, – sakė Hafezas Barghoutis, Palestinos laikraščio “al-Hayat al-Jadeedah„ redaktorius. – Buvau tikras, kad dega dujos. Tada paskambinau Rančio miesto merui ir jis man pasakė: “Taip, Izraelis čia kasa naftą ir dujas."

Tiesa, žydų gręžinys stovi Izraelio teritorijoje, tačiau kai kurie naftos gręžimo ekspertai sako, kad sienos – ne kliūtis.

„Geologija neturi nieko bendra su geografija, – sakė gręžimo inžinierius daktaras Sameras Naboulsis, dirbantis Dubajuje. – Pažvelgęs į šio gręžinio vietą ir jo formą galiu drąsiai sakyti, kad jis gali apimti ir Vakarų Kranto teritoriją. Kitaip tariant, gręžiant ir iš Izraelio pusės būtų galima pasiekti palestiniečių naftos rezervus.“

Ekspertas pridūrė, kad būtent dėl šios priežasties pasaulyje yra nustatomas tam tikras pasienio ruožas – „niekieno žemė“, kur niekas neturi teisės kasinėti be kito žinios.

Daktaras Walidas Khadduris, žurnalo „Vidurio Rytų ekonominė apžvalga“ redaktorius, taip pat kritikavo Izraelio veiksmus.

„Paprastai tokiomis aplinkybėmis abi šalys randa bendrą sutarimą, kaip pasidalyti išteklius, tad pajamas ir išlaidas. Pavyzdžiui, kaip Didžioji Britanija susitarė su Norvegija. Be tokio susitarimo padėtis gali būti tokia, kaip tarp Kuveito ir Irako“, – teigė ekspertas ir priminė Irako ir Kuveito karą.

Vienašališkas Izraelio naftos pumpavimas prieštarautų ir vadinamiesiems Oslo susitarimams, pagal kuriuos numatyta, kad palestiniečiai ir žydai bendradarbiaus energetikos srityje.

Abi šalys turi derėtis

Izraelio bendrovės „Givot Olam“ atstovai atsisakė komentuoti, ką kasinėja palei sieną. O Izraelio vyriausybė pabrėžė, kad „šis klausimas vėl politizuojamas“.

Tiesa, Palestinos autonomijos valdžia kol kas taip pat gana atsainiai žiūri į galimus išteklius ir jų panaudojimą Vakarų Krante.

Pasak ekspertų, priežastis gana aiški – naftos pramonės Palestina niekuomet neturėjo ir nežino, ką su tuo galima daryti.

„Akivaizdi problema, kad palestiniečiai nepatyrę ieškoti naftos. Istoriškai čia nebuvo jokios naftos pramonės. Visa tai labai nauja“, – sakė W.Khadduris.

Kitas klausimas, pasak mokslininko, ar Izraelis pripažins, kad Palestina turi teisę ieškoti naftos?

„Juk žydai dalį Vakarų Kranto laiko savo teritorija. Taip pat Rančio miestą“, – tvirtino W.Khadduris.

Jis pridūrė, kad Izraelis sykį jau trukdė palestiniečiams išgauti dujas Gazos ruože.

„Meged-5“ telkinyje, kur kasinėja Izraelis, pagal „Givot Olam“ skaičiavimus gali būti apie 1,5 mlrd. barelių naftos.

Tai nedaug, tačiau toks kiekis naftos galėtų padėti skurdžiai gyvenantiems palestiniečiams prakusti.

Vis dėlto Palestinos politikai apie telkinį nediskutuoja.

„Buvau susitikęs su Palestinos autonomijos vadovu Mahmudu Abbasu, pasakiau jam apie telkinį, tačiau jis nebuvo suinteresuotas“, – stebėjosi redaktorius H.Barghoutis.

Vis dėlto vienas Palestinos autonomijos vadovų Abdullah Abdullah Kinijos televizijai yra pareiškęs, kad smerkia vienašališkus Izraelio kasinėjimus, ir pridūrė, kad Palestina neketina sėdėti sudėjusi rankas.