Du vizitai ir du keliai
Japonijos premjeras Fumio Kishida netikėtai surengė vizitą į Kijyvą – tebesitęsiančios Rusijos invazijos nuniokotos šalies sostinę – praėjus dienai po jo regioninės varžovės Kinijos vadovo Xi Jinpingo vizito į Maskvą kovo 20 d. Abu svečiai buvo entuziastingai sutikti juos priimančiose šalyse, tačiau abiejų vizitų pasekmės – skirtingos. Ukrainos prezidentui Volodymyrui Zelenskiui ir jo žmonėms F. Kishidos atvykimas rodo, kad jų pastangos ginti tėvynę sulaukia audringo palaikymo net tolimuosiuose Rytuose – Tekančios Saulės šalyje Japonijoje. Vladimirui Putinui ir jo režimui Xi atvykimas yra ilgai lauktas apsilankymas, kurio šis tarptautinės bendruomenės atstumtas prezidentas troško nuo pat invazijos į Ukrainą pradžios.
Jiabin Song. Asmeninio archyvo nuotr.
Kas yra susipažinę su Azijos istorija ir politika, žino, kad nuo XIX a. vidurio regione yra tik du kandidatai, tinkami varžytis dėl regioninės lyderystės, arba, kalbant realizmo terminais, – dėl regioninio hegemono statuso. Šios dvi išrinktosios yra Kinija ir Japonija – dėl savo didelio gyventojų skaičiaus, ekonominio išsivystymo ir nacionalinių siekių. Tačiau dabar šios dvi šalys eina priešingais keliais: viena iš jų pripažįsta visuotines vertybes ir solidarizuojasi su auka, siekdama apginti daugiau nei septynis dešimtmečius gyvuojančią pokario tvarką, o kita siekia palaikyti santykius su savo autoritarine kaimyne dėl materialinių interesų, tokių kaip energetika ir prekybos rinkos dalis Rusijoje.
Tai primena japonų filmą „Dangus ir žemė“, kuriame vaizduojami du visiškai skirtingomis ideologijomis sekantys karvedžiai, kovojantys tarpusavyje, – Uesugis Kenšinas, palaikantis idealaus budizmo doktriną ir pasiryžęs ginti vertybes, ir Takeda Šingenas, tikintis tik materialine nauda. Kaip ir įtampos tarp dviejų filmo veikėjų, karas Ukrainoje tampa veidrodžiu, atspindinčiu dviejų šalių skirtingus požiūrius.
Jei negalime apginti savo draugo laisvės, kaip galime tikėtis, kad ateityje kas nors apgins mūsų laisvę, kai atsidursime toje pačioje padėtyje?
Bedugnė tarp idėjų
Reikia pripažinti, kad daugeliu atvejų politika veikia ne tiesos, o interesų pasaulyje. Tačiau net ir gryniausio intereso nesuprasime, jei neįsigilinsime į ideologiją, iš kurios jis kildinamas.
Būtent dėl ideologijų žmonės tampa skirtingi, todėl skiriasi jų poreikiai ir kyla konfliktų. Liberalai tiki laisve ir socialiniais ryšiais, o šio individualaus principo tarptautinė išvada yra ta, kad mes palaikome kiekvienos valstybės suverenumą. Jis pagal tarptautinę teisę yra neliečiamas, todėl esminis liberalų interesas yra ginti tarptautinę tvarką remiant tokias šalis kaip Ukraina, į kurių suverenumą kėsinamasi. Priešingai, kiti, kurių ideologija grindžiama realizmo požiūriu, tiki, kad teisybė atsiremia į galią, o pasaulis jiems veikia pagal galios pusiausvyros logiką, todėl Ukrainos atveju kinta tik galios formavimosi dinamika ir atitinkamos galimybės, ir rizikos, kurias lemia šis karas.
Laisvo naudojimo nuotr.
Dėl šių dviejų skirtingų ideologijų Japonijos ir Kinijos interesai Ukrainos kare skiriasi ir kuria priešpriešą. Laisvajam pasauliui atrodo, kad ginti Ukrainos suverenitetą ipso facto reiškia ginti tai, ką branginame, – liberalią pasaulio tvarką, kuria paremta ir mūsų kasdienybė. Todėl esame suinteresuoti Ukrainos pastangomis atremti Rusijos invaziją, nes šalių sienų negalima keisti jėga. Tai principas, kurį vertiname nuo 1648 m., kai žiaurus karas vos per 30 metų pražudė trečdalį Vokietijos gyventojų.
Tačiau kita pusė bendraminčiais laiko Pekiną, kurio miglota diplomatinė pozicija dėl Rusijos invazijos į Ukrainą yra suvokiama kaip sumanus laviravimas tarp Maskvos ir Vakarų, taip apginant savo pragmatinius interesus. Šį skirtumą iš tiesų įkūnija anksčiau minėti dviejų Azijos pagrindinių galių diplomatiniai vizitai.
Pasirinkimų svarba
Hansas Morgenthau (vienas įtakingiausių tarptautinių santykių teoretikų – red. past.) apgailestavo, kad nei senoji galios politikos diplomatija, nei naujoji teisėtumo diplomatija nesugebėjo užtikrinti taikos ir tvarkos žmonijoje. Jei tarptautinėje politikoje nėra panacėjos, išlieka klausimas, kaip mums tvarkyti tarpvalstybinius reikalus? Arba, vartojant nelabai liberalų terminą, koks yra mūsų geopolitinis kodas – kas yra mūsų priešas ir kas mūsų sąjungininkas?
Dėl ideologijų žmonės tampa skirtingi, dėl to skiriasi jų poreikiai ir kyla konfliktų.
Kadangi ideologiniai pasauliai labai skiriasi vienas nuo kito, kiekvienas iš jų turi savo taisykles ir savitą gyvenimo būdą, tad priešiškumas tarp šių dviejų pasaulių turimų interesų, visų pirma, yra priešiškumas tarp jų ideologijų. Tai, kas vieno pasaulio laikoma gerais poelgiais, kitame pasaulyje yra nedori veiksmai.
Mums Ukrainos žmonių apsisprendimas stoti į NATO ir ES ar bet kurį kitą, jų manymu, jiems tinkamą aljansą visada yra neatimama suvereni šalies teisė. Tačiau kita pusė mano, kad V. Putino autoritarinio režimo saugumo rūpestis yra svarbesnis už ukrainiečių pasirinkimą, nes Rusija turi daugiau galios ir branduolinį arsenalą. Vadinasi, jei tarp mūsų ir jų nėra sutarimo, teisingumas priklauso nuo mūsų pasirinkimo.
Tai yra atvirkštinė Huntingtono (JAV politologas Samuelis Huntingtonas – red. past.) deklaracijos jo garsiojoje knygoje versija: būdami liberalai, tikime, kad pagrindinis klausimas yra „Kurioje pusėje esi?“, o ne „Kas tu esi?“ Tačiau būdami krikščionys tikime, kad prie Dangaus vartų šv. Petras mus teis pagal tai, ką padarėme, o ne pagal tai, kokie gimėme.
Laisvo naudojimo nuotr.
Pasaulio tvarka, kurią sukūrėme ant Antrojo pasaulinio karo griuvėsių, yra pasaulis, kuriuo tikime ir kurį pristatė visi didieji protai, tokie kaip Lokas, Milis ir Kantas (filosofai Johnas Lockas, Johnas Millis, Imanuelis Kantas – red. past.). Tai yra pasaulis, suteikiantis galimybių kiekvienam iš mūsų išnaudoti savo potencialą ir be baimės pasiekti savo viršūnę. Tai yra pasaulis, kurį galime su pasididžiavimu saugoti ir perduoti savo vaikams kaip geriausią savo gyvenimo palikimą.
Taigi, jei despotizmo plėtra ipso facto reiškia liberaliosios tvarkos mažėjimą, mes tvirtai ginsime savo Ukrainos frontą ir saugosime savo pasaulį nuo autoritarinės invazijos – kaip tie graikų pirmtakai, kurie stovėjo Maratono mūšio lauke: taip, jie mus lenkia, taip, jie turi pažangių ginklų, bet, kaip ne kartą parodė istorija, galingiausias ginklas šioje žemėje yra laisvo žmogaus nepalaužiama valia.
Iš tiesų Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono ir Vokietijos užsienio reikalų ministrės Annalenos Baerbock pragmatizmas, įkūnytas jų valstybinių vizitų Pekine metu, leidžia žmonėms tikėtis, kad ateityje pavyks įgyti tam tikro stabilumo atsisakant pagalbos teikimo Taivanui, ginančiam demokratiją nuo išorės prievartos. Tačiau tai greičiau yra klaidinantis kelias, nes, jei negalime apginti savo draugo laisvės, kaip galime tikėtis, kad ateityje kas nors apgins mūsų laisvę, kai atsidursime toje pačioje padėtyje? Kodėl mūsų laisvė yra svarbesnė už kitų, pavyzdžiui, Ukrainos ar Taivano, laisvę? Ar nevertėtų dėti pastangų gelbstint demokratijos laivą, užuot metus savo bendražygius į audrą, tarsi atsikratant balasto?
Iš tikrųjų visa tai tik atitolina mūsų žlugimą, bet negelbsti mūsų nuo autoritarinio poveikio. Kadangi autoritariniai režimai liberalias vertybes, tokias kaip demokratija, nuolat laiko savo priešėmis, atotrūkį tarp savo vergiškų pavaldinių ir piliečių laisves ginančių kaimyninių šalių geba išlaikyti tik taikydami izoliaciją arba, kalbant politiniais terminais, kurdami buferines zonas. Taip statomos sienos, atsitveriama nuo diktatoriams pavojų keliančių žmogaus teisių ir laisvių. Tai viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl V. Putinas pradėjo brutalią invaziją į Ukrainą, ir būtent todėl turėtume ginti kitų laisvę, kaip giname savąją.
Iš anglų kalbos vertė VDU Azijos studijų centro vadovas doc. dr. Linas Didvalis.
