Praėjus šešiolikai metų nuo apartheido režimo pabaigos, Pietų Afrikos Respublika (PAR) švenčia sugrįžimą į pasaulio bendriją. Nors šalis vis dar yra suskaldyta ir krečiama smurto, auganti juodaodžių vidurinė klasė teikia šviesių vilčių, rašo Vokietijos žurnalas "Der Spiegel".

Policijai darbo netrūksta

Šiltą ir lietingą sekmadienį, gegužės 2-ąją, reporteriai Mzi Gumede, prieš tai dirbęs padavėju, ir Sipho Mchunu, dėvintis skrandą su gobtuvu net karštomis dienomis, Johanesburge ieškojo kriminalinių istorijų dienraščiui "Daily Sun".

Dviem dienoms anksčiau gyvenamajame Soveto rajone nusikaltėliai įsilaužė į buhalterio namus, mirtinai sumušė jį veržliarakčiu ir paspruko pasiėmę televizorių, dubenį bulvių salotų ir kelis butelius alaus. Policija nusprendė surengti reidą ir surasti "tuos šunsnukius". Iškišę alkūnes pro automobilių langus, pareigūnai senomis "Toyotomis" ir "Fordais" važiavo duobėtomis gatvėmis. Prie diržų pasikabinę 45 kalibro pistoletus jie jautėsi užtikrintai. Pakilus ant kalvos jiems atsivėrė kvapą gniaužiantis panoraminis vaizdas.

Soveto rajonas yra tarsi atskiras miestas. Neturintis centro, bet galintis pasigirti naujais prekybos centrais ir lauko kavinėmis, jis primena mažesnę Los Andželo kopiją. Tankiai sustatyti nameliai driekiasi iki pat horizonto. Rajono šiaurės rytų pakraštyje stūkso didžiulis pastatas. Tai yra ligoninė, kur blogosiomis dienomis atvežama daugiau sužeistųjų nei Kabule ar Bagdade.

Kraupi statistika

Visoje šalyje kasdien įvyksta vidutiniškai 50 žmogžudysčių, o per metus – daugiau nei 18 tūkst. Kas kelias minutes išprievartaujama moteris, o kas kelias sekundes kas nors apiplėšiamas. Europiečiams tokia statistika kelią šiurpą. Palyginti: Vokietijoje per metus įvyksta maždaug 2 tūkst. žmogžudysčių.

PAR atkakliai kovoja už savo ateitį nuo 1994 m., kai baigėsi apartheidas. Istoriniu masteliu 16 metų yra tarsi akies mirksnis. Šią savaitę prasidėjus Pasaulio futbolo čempionatui, išsipildė šalies svajonė. PAR gavo galimybę parodyti tiek sau, tiek pasauliui, kas ji yra ir ką gali. Bet atsakyti į šį klausimą yra labai sudėtinga.

Tik stojasi ant kojų

Praėjus šešiolikai metų po to, kai Nelsonas Mandela buvo išrinktas pirmuoju juodaodžiu PAR prezidentu, šalyje vis dar vyksta socialinis eksperimentas, kurio rezultatai iki šiol neaiškūs. Tarp baltųjų, juodųjų ir maišytos rasės žmonių išliko seni skirtumai, ištekliai pasiskirsto nelygiai. Valstybei trūksta mokyklų, teisėjų, nors ir pati darbo pasiūla labai menka. Kai kuriuose rajonuose nėra vandens ir elektros.

Bet PAR ir dauguma jos piliečių tik pradėjo naują gyvenimą. Dauguma jų neturi visiškai nieko, nes ilgus vergiško gyvenimo dešimtmečius buvo atriboti nuo mokslų, prekybos, kultūros, likusio pasaulio ir jo idėjų.

PAR yra valstybė, kur beveik 5,7 mln. iš 49 mln. gyventojų serga AIDS. Tai yra šalis, kuri prieš 16 metų atsikračiusi siaubingo režimo, kartais vis dar pabunda nuo baisių košmarų, kuri netrukus praras savo legendinį įkūrėją N.Mandelą ir turės apsispręsti, ar jos išsivadavimo judėjimas – Afrikos nacionalinis kongresas – geriausiai tinka vadovauti valstybei. Taigi PAR vis dar yra nerami žemė, ir FIFA iškelti kriterijai yra bene menkiausia šios šalies problema.

Akivaizdi pažanga

Nors yra daugybė bėdų, milijonai PAR gyventojų šiandien gyvena daug geriau nei bet kada anksčiau. Daug juodaodžių tapo turtuoliais, o dauguma likusių bent jau išbrido iš skurdo ir gyvena normaliomis sąlygomis. Įstatymai pagaliau nebegina smurto, o padeda užkirsti jam kelią.

Labai džiuginantis, nors ir kiek netikėtas faktas yra tai, kad ilgą laiką engta dauguma nepradėjo keršyti buvusiems skriaudėjams, pakluso savo lyderiams ir žengė susitaikymo keliu.

Kriminalinių naujienų reporteris S.Mchunu šį darbą dirba jau ilgą laiką ir pastebi vis mažiau korumpuotų policijos pareigūnų. Dar visai neseniai daugelis policininkų medžiodavo nusikaltėlius tik tam, kad gautų kyšį ir juos paleistų. Dabar, pasak S.Mchunu, dauguma korumpuotų pareigūnų sėdi už grotų. Sklando gandai, kad tokių yra net 10 tūkst.

"Vėjai keičiasi, – optimistiškai kalbėjo S.Mchunu. – Policija pradeda dirbti taip, kaip ir turėtų."

Ankstyvos gegužės sekmadienį Johanesburgo Soveto rajone policija rado liudininką, kuris pažinojo ieškomus nusikaltėlius. Atėję į namus pareigūnai kankino jį elektros šoku ir gąsdino degančiomis cigaretėmis, kol išpešė reikalingos informacijos. Dienos pabaigoje nusikaltėliai buvo sulaikyti.

Europiečiai pasakytų, kad policininkai elgėsi per šiurkščiai. Bet europietiški standartai, bent jau kol kas, negali būti taikomi PAR.

Jaunos šokėjos istorija

PAR realybė nėra nei balta, nei juoda, bet pilka. 22 metų Manthi Ribani irgi gyvena Soveto rajone. Šypsena spinduliuojanti jauna mergina beveik plikai nusiskutusi galvą, jai ant rankų ištatuiruoti linksmi veideliai, kurie, pasak merginos, saugo ją nuo negandų.

Per Pasaulio futbolo čempionato atidarymą M.Ribani šoko futbolo aikštėje viso pasaulio akivaizdoje, ir tuo labai didžiuojasi. Ji yra gera šokėja, nes sugebėjo pereiti čempionato rėmėjo "McDonald's" atranką. Merginos laikysena kaip profesionalios balerinos, ji labai lanksti ir gali suktis lyg dervišas.

M.Ribani jau yra laimėjusi hiphopo konkursą, nusifilmavusi "Coca-Colos" ir kitų gamintojų reklamose. Be šokių ir modelio darbo, ji taip pat kuria brošiūras ir lankstinukus klubams bei parduotuvėms.

Spindulys tamsos karalystėje

Jeigu statistika būtų vienintelė tikroji PAR gyvenimo pusė, M.Ribani istorijos net nebūtų buvę. Mergina gimė pavojingoje Soveto dalyje, augo supama smurto, girtuokliavimo ir nedarbo.

Bet ant rankų ištatuiruoti šmaikštūs veideliai, kaip tikina mergina, apsaugojo ją nuo visų negerovių ir toliau saugo. Ant kitos delno pusės ji turi ištatuiruotą veidelį surauktais antakiais. Jis yra mažiausias iš visų ir simbolizuoja blogus dalykus gyvenime.

"Blogis būna tokio dydžio, kokio tu leidi jam būti, – tikino M.Ribani. – Mano gyvenime jis yra mažas, ir blogi žmonės yra maži."

Šiandien PAR yra daugybė istorijų, panašių į jaunuolės M.Ribani. Nemažai žmonių sugebėjo pasiekti dar daugiau, pakilti sparčiai augančios ekonomikos laiptais ir įgyvendinti tai, apie ką jų tėvai galėjo tik svajoti.