Tarp potencialių kandidatų perimti iš A. Merkel Europos lyderio skeptrą minimi ją prie didžiausios Europos ekonomikos vairo pakeitęs Olafas Scholzas (Olafas Šolcas), Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas (Emaniuelis Makronas) ir Italijos vyriausybės vadovas Mario Draghi (Marijus Dragis).

Tačiau analitikai įspėja, kad kol kas jiems visiems tai gali būti sunkiai įkandama užduotis, turint galvoje virtinę neišspręstų ES problemų, nuo vidaus ginčo dėl teisės viršenybės, geopolitinio pasaulio marginalizacijos iki „Brexito“ padarinių.

A. Merkel, tvirtai laikiusi ES vairą blokui grumiantis su viena krize po kitos, pasitraukė iš politikos būdama vis dar nepaprastai populiari tiek namuose, tiek užsienyje, nors tarp kolegų Europoje turėjo ne vieną balsingą kritiką.

„Angela Merkel laikoma viena reikšmingiausių pastarosios kartos politinių figūrų – Europos Sąjungos de facto lyderė ir „laisvojo pasaulio“ lyderė“, – rašė Sebastianas Reiche (Sebastianas Reičė) iš IESE verslo mokyklos Ispanijoje.

Neseniai idėjų kalvės „European Council on Foreign Relations“ (ECFR) atliktas viešosios nuomonės tyrimas parodė, kad 41 proc. ES piliečių esant galimybei balsuotų už A. Merkel. Remiantis apklausos rezultatais, už E. Macroną balsuotų tik 14 proc. respondentų.

„Suvereni Europa“

Visgi kritikai sako, kad A. Merkel taktika išlaukti krizes ir pirmenybę teikti ekonominiams interesams, netgi santykiuose su Rusija ar Kinija, paskatino inertiškumą ir sustabdė tolesnę europinę integraciją.

Jos pasitraukimas gali atverti duris kitam „Europos lokomotyvo“ įgulos nariui – E. Macronui – užimti mašinisto vietą.

Regis, ir žvaigždės tam visai palankiai išsidėstė: Prancūzija nuo sausio 1-osios perima pirmininkavimą ES, o E. Macronas yra sakęs, kad jo tikslas – „galinga, visiškai suvereni Europa, galinti laisvai pasirinkti ir visiškai atsakinga už savo likimą“.

Turint galvoje, kad socialdemokratų vadovaujama naujoji Vokietijos valdančioji koalicija, regis, nusiteikusi netaupyti kovai su pandemija, panašu, kad ilgametė vokiečių biudžeto drausmė ima švelnėti.

Kalbant apie gynybą, Vokietija, kuri anksčiau patogiai jautėsi po „JAV skydu“, jau kurį laiką nebėra tokia rami, nes ankstesnis JAV prezidentas Donaldas Trumpas (Donaldas Trampas) privertė Berlyno politinį elitą pamiršti seniai nusistovėjusį saugumo jausmą ir pradėti keisti požiūrį.

Šį pokytį iliustruoja O. Scholzo socialdemokratų, žaliųjų ir liberalios Laisvosios demokratų partijos (FDP) koalicinėje sutartyje deklaruota nuostata, kad Vokietijos, kaip ekonomiškai stiprios ir daug gyventojų turinčios valstybės Europos centre, uždavinys – „skatinti ir remti suverenią Europą“.

A. Merkel pasitraukimas „gali atverti kelią pradėti įgyvendinti Prancūzijos viziją apie galingą Europą; tai siekis, kurį E. Macronas propaguoja nuo tada, kai atėjo į valdžią“, sakė Alexandre'as Robinet-Borgomano (Aleksandras Robinė-Borgomanas) iš Montaigne'o (Montenio) instituto.

„Merkelizmas“ – atgyvena

Po valdžios pasikeitimo Berlyne E. Macronas pasirašė naują dvišalio bendradarbiavimo sutartį su M. Draghi ir anksčiau šį mėnesį kartu su juo paskelbė bendrą kreipimąsi, raginantį ES reformuoti savo fiskalines taisykles, kad būtų galima daugiau investuoti.

Ambicingas 43 metų prezidentas sakė, jog nesiekia pakeisti prancūzų ir vokiečių tandemo, tačiau pastarosios iniciatyvos ėmėsi ES persigrupuojant po „Brexito“.

Visgi E. Macrono 2022-aisiais laukia rinkimai, kuriuose jam teks atremti rimtą kraštutinių dešiniųjų iššūkį.

Kaip besibaigtų rinkimai, Prancūzija kurį laiką gali būti susikoncentravusi į vidaus politiką, o tai savo ruožtu apribotų jos galimybes parengti didingą viziją Europai.

63 metų O. Scholzas, buvęs finansų ministras, dirbęs dviejose A. Merkel vyriausybėse, gali pasinaudoti proga perimti lyderio vaidmenį kaip kanclerės įpėdinis, ypač turint galvoje, kad 2022 metais Vokietija pirmininkaus Didžiajam septynetui (G-7).

Tačiau analitikai įspėja, kad laikai pasikeitė ir „merkelizmas“ gali nebetikti naujai erai.

„Neutralumo ir sunkių sprendimų vengimo politika Europai susidūrus su sunkumais, regis, nėra perspektyvus požiūris, turint galvoje priešakyje laukiančius iššūkius“, – rašė Piotras Burasas ir Jana Puglierin (Jana Puglyrin) iš ECFR.

„Nepanašu, kad „merkelizmas“ pergyvens A. Merkel,.. nes ES reikės labiau vizionieriškos ir drąsesnės Vokietijos, kad sutvirtintų savo pamatus ir apgintų savo vietą pasaulyje“, – rašė jie.

Belieka pamatyti, ar O. Scholzas, nevengiantis pamėgdžioti A. Merkel, įskaitant netgi jos garsųjį rankų judesį, kai abiejų rankų nykščiai bei smiliai suglaudžiami rombo pavidalu, sugebės išlįsti iš jos šešėlio.

Abiem svarbiausiems Europos žaidėjams greičiausiai prireiks laiko, o tuo metu kadaise skolų apimtuose pietuose iškilo naujas stabilumo polius.

„Sąstingis“?

M. Draghi, pramintas „Super Mario“, kai stovėjo prie Europos centrinio banko vairo, atnešė stabilumo šaliai, kuri kažkada buvo tapatinama su politiniais sukrėtimais ir skandalais.

M. Draghi „galėtų užpildyti vakuumą, kurį paliko Angela Merkel, kaip konsensuso kūrėjas Europos Vadovų Taryboje“, naujienų agentūrai AFP sakė Nicoletta Pirozzi (Nikoleta Piroci) iš Romoje įsikūrusio strateginių studijų centro „Istituto Affari Internazionali“.

„Be to, palyginti su atsargiu A. Merkel požiūriu, jis, bendradarbiaudamas su Prancūzija ir naująja Vokietijos vyriausybe, galėtų įnešti naujo dinamiškumo pagrindiniuose Europos integracijos sektoriuose – nuo ekonomikos valdymo reformos iki užsienio politikos ir gynybos“, – kalbėjo ji.

Tačiau N. Pirozzi pažymėjo, kad daug kas priklausys nuo to, ar 74 metų Italijos lyderiui pavyks sėkmingai įgyvendinti ES ekonomikos atkūrimo planą.

Italijos prezidento rinkimai sausio mėnesį „gali radikaliai pakeisti paveikslą“, nes M. Draghi taip pat yra tituluojamas „vienu patikimiausių potencialių kandidatų“ tame balsavime.

Kol neatsiras naujas lyderis, kai kurie analitikai mato niūrią bloko ateitį.

„Europa gali artėti prie netikrumo ir galimo silpnumo laikotarpio“, – perspėjo S. Reiche.

Kembridžo universiteto profesorė Helen Thompson (Helen Tompson) irgi neslėpė pesimizmo.

„Amerikos ir Kinijos konkurencijos sužalota ir viduje labai susiskaldžiusi Europos Sąjunga gyvena kitame pasaulyje, nei buvo A. Merkel iškilimo metais“, – rašė ji.

„Akivaizdi tikrovė yra tokia, kad nei (naujas) Vokietijos kancleris, nei Prancūzijos vadovybė negali vesti Europos, – teigė H. Thompson. – O nesant lyderystės, Europa eina link vieno dalyko – sąstingio.“